Atsako psichologė Rūta Bubelienė

Maga paklausti, gerbiama Rima, ar pati niekada niekam nepavydite? Kodėl jums svarbus kitų pavydas? Galima įtarti, kad tas, kuris pavydžiais laiko kitus, bet ne save, kitiems priskiria tai, kas būdinga jam. Pavydas yra tas kankinantis jausmas, kurį aptikti savyje ir pripažinti mažiausiai norima.

Sunku jį pripažinti ir dėl to, kad taip patvirtini ir savo menkumą, bejėgystę. Visuomenė smerkia pavyduolius, todėl žmonės kaip įmanydami ginasi šios ydos, tačiau kaipmat pastebi ją kituose.
Pavydas – labai primityvi, ne tik žmonėms, bet ir žvėrims būdinga aistra, kuri pastaruosius verčia varžytis ir net žudyti gentainius ginant savo statusą arba grobį. Tai itin archajiška aistra, nuo kurios žmonija kenčia ir kentėjo nuo biblinių laikų. Kainas nužudė brolį iš pavydo, nes šio auka buvo mielesnė Dievui, tuo neva pasėdamas pražūtingą pavydo sėklą pasaulyje.

Prisiminkite ir graikų mitus: būtent pavydas ir pavyduliavimas, nuo kurio nebuvo apsaugoti net pusdieviai bei dievai, buvo antikinio pasaulio varomoji jėga. Kai kurie psichologai linkę manyti, kad būtent žmogiškasis pavydas išprovokuoja karus – iš tikrųjų veržiamasi atimti iš to, kuris turi daugiau, prisidengus neva teisingumo šūkiais. O klasinis pavydas sukelia kruvinas revoliucijas.

Ši aistra yra agresyvi bei destruktyvi ir tam, kuris pavydi, ir tam, kuriam pavydima. Pavyduoliai pasakose gauna galą, sprogsta, pažaliuoja iš pavydo tarsi nuo nuodų. Taigi ši aistra yra žudanti, pragaištinga.

Įdomu, kad pavyduliavimas laikomas priimtinesniu nei pavydas, mat pavyduliaudamas žmogus dar gali grumtis, konkuruoti, o pavydas, kylantis iš bejėgystės, stingdo arba verčia žudyti. Beje, žmogžudžiui, prisipažinusiam, jog nužudė pavyduliaudamas, Italijoje taikoma švelnesnė bausmė, nes ši aistra, kitaip nei pavydas, laikoma lengvinančia aplinkybe.

Pavydas labiau susijęs su aistra turtui, pavyduliavimas – su meilės aistra.

Lietuviškų žodžių „pavydo“ ir „pavyduliavimo“ šaknis ta pati, taigi ir šių jausmų kilmė panaši: išvysti (veizėti), nužiūrėti. Kai kurie žmonės vis dar bijo „blogos akies“, t. y. bloga linkinčio pavyduolio akies. Šie archajiški prietarai būdingi ne tik lietuvių tautai.

O mūsų stiprybė, manau, ir yra ta, kad nesikratome pavydo, pripažįstame, jog esame jo smaugiami. Galbūt taip patvirtiname savo, kaip tautos, nevisavertiškumą, „mažojo brolio“ kompleksus didžiųjų apsuptyje, tačiau tokia yra istorinė tiesa. Kita vertus, pavydo pripažinimas yra pirmas žingsnis sveikimo, sveiko veiklumo link. Taigi, gerbiama Rima, ne taip jau lengva kovoti su svetimu pavydu, o dar sunkiau jį pripažinti savyje.