Konsultuoja vaikų psichologė „Mažojo princo“ fondo valdybos narė Liucyna Narkevič–Skurko ir trijų vaikų mama etnomuzikologė, TV laidų vedėja, „Mažojo princo“ fondo tarybos pirmininkė Loreta Sungailienė.
- Kiekviena mama žino, kad gerai kalbėti, dainuoti savo „pilvukui“. Jūs sakote, kad per nėštumą pravartu skaityti. Kodėl?
Liucyna Narkevič–Skurko: Nėščiajai gerai bendrauti su savo vaisiumi. Ne visos mamos sugeba dainuoti ar kurti pasakas, todėl knyga gali joms pagelbėti. Knygos neimame į rankas tada, kai esame blogai nusiteikusios, kai pykstame. Skaitydami esame ramūs arba nusiraminame, nes girdime savo monotonišką balsą. Knygos skaitymas sukuria gerą emocinę aplinką ir pilvelio gyventojas teigiamai reaguoja į mūsų ramų balsą. Toks pats efektas bus, jeigu jam dainuosime ar kursime istorijas ir kalbėsime su juo.
Loreta Sungailienė: Iš patirties galiu pasakyti, kad psichologės žodžiai yra teisingi. Laukdamasi pirmą kartą buvau jaunesnė, turėjau mažiau žinių ir patirties ir neskaitydavau balsu savo pilvelio gyventojui. Kai laukiausi antragimės dukters ir skaičiau savo vyresniam sūnui pasakas, jaučiau, kad mažylė pilvelyje reaguoja į mano balsą, kad jos judesiai tampa ramūs. Dabar, kai skaitau savo septynerių sūnui Viliui ir dvejų su puse metukų dukteriai Liepai, jauniausias, 6 mėn. sūnus Girius, irgi suklūsta, įsiterpia guguodamas. Matau, kad net mažyliui labai patinka girdėti mano balsą, kai skaitau vyresniems vaikams.
- Ar svarbu, kokią knygą skaitome pilvuko gyventojui, nes žodžių prasmės jis nesupranta?
L.N.S: Taip, nesupranta konkrečių žodžių prasmės, tačiau reaguoja į emocijas, todėl jeigu skaitysime knygą, kuri mus gąsdina, vaikelis jausis neramus. Nebūtina skaityti pasakos ar vaikiškos knygelės pilveliui, tačiau svarbu, kad knyga keltų pačiai mamai geras emocijas.
- Pagal kokius kriterijus parinkti knygą mažiukams vaikams, kurie knygelės patys išsirinkti dar negeba?
L.N.S.: Kol vaikutis labai mažas, svarbu skaityti jam eilėraštukus. Ritmas ir rimas padeda vystytis taisyklingai vaiko kalbai. Vaikas dažnai susižavi pamatęs rožinius viršelius ir blizgius knygos puslapius. Jeigu norime išmokyti savo mažylį gero skonio, parinkime tokias, kurias iliustruoja dailininkai profesionalai. Iliustracija tiek pat svarbi kaip ir tekstas, nes ji lavina fantaziją.
Vaikas, žiūrėdamas į paveikslėlį, kuria siužetą, o tai lavina jo mąstymą. Su mažiuku vaikučiu vartydami paveikslėlių knygeles patys tėveliai gali sukurti siužetą, pasakyti, kaip loja šuniukas ar mūkia karvytė. Jeigu įdomiai pateiksime knygelę, net ir mažas kūdikis susidomės ja, vedžios piršteliu paveikslėlius ir klausysis, ką jam sakote. Pirmosios knygelės paprastai yra storais lapais, kurioms nieko nenutinka, jeigu mažylis jas „paragauja“ ir pats dar negrabiai varto.
Aš esu už knygas nuo kūdikystės, tačiau abejoju, ar vaikui reikalingos vadinamosios vonios knygelės. Vonioje jis gali žaisti su žaisliukais, o knygai pagarbos derėtų mokyti nuo mažų dienų. Reikėtų vaikučiui aiškinti, kad knyga nėra mėtoma, kad ją reikia gražiai padėti į vietą.
Vaikai labai skirtingi, vieni domisi vienomis knygelėmis, kiti – kitomis. Nereikia per prievartą jiems skaityti kokios nors knygutės, jeigu ji neįdomi. Stebėkime vaiką, jeigu nenori tos istorijos, kurią skaitome, padėkime knygą į šalį kuriam laikui ir paieškokime tokios, kuri mažylį sudomintų.
L.S.: Yra daug blizgių knygučių, kurios išties labai paviršutiniškos ir kažin ar vertos dėmesio. Bet stebėdama savo vaikus matau, kad jiems ir tokių reikia. Mūsų namuose yra visokių knygų, kartais vaikai gauna dovanų tokių, kokių pati nepirkčiau, ir pasidžiaugia jomis. Aišku, jos greit pabosta.
Vertingiausios ir mėgstamiausios yra tos, kurių tekstai prasmingi ir įdomūs. Manau, paveikslėlių knygos labai tinka tėvams, kurie turi gerą fantaziją ir moka vaikams gražiai papasakoti, ką jis slepia. Jos puikiai tinka mažiukams vaikams, nes, tarkim, iki metukų–pusantrų mažyliai nelabai sugeba išklausyti ilgą tekstą, o vartydami knygutes mielai klauso, ką mama papasakoja apie kiekvieną paveiksliuką.
Aš tėvams patarčiau užsukti į biblioteką, kurioje knygelių pasiūla didžiulė. Dabar net naujagimis gali turėti skaitytojo bilietą, o mes sutaupysime pinigų ir galėsime knygeles pakeisti į kitas, jeigu vaikučiui nepatinka.
- Vieni vaikai, išmokę skaityti, labai mielai skaito vieną knygutę po kitos. Kiti daro tai tik mokytojų ir tėvų verčiami. Galbūt pomėgis knygai yra įgimtas?
L.S.: Man atrodo, kad pomėgis skaityti knygas yra perduodamas iš kartos į kartą. Labai retai nutrūksta grandinė ir skaitančių tėvų vaikai nenori imti knygos į rankas. Pratinti prie knygos reikia be prievartos. Mažylis gali išklausyti tik vieną sakinį ir nubėgti žaisti. Ir tegul. Arba gali piešti, žaisti, kai mes skaitome jam knygelę.
Pastebėjau, kad vaikams įdomiau klausytis, kai skaitau išraiškingai, padarau kokią nors veido grimasą arba pamačiusi eiliuotą tekstą sukuriu melodiją ir padainuoju. Tokie intarpai net ir judruolius nustebina ir padeda jiems susikaupti.
L.N.S.: Kai skaitome vaikams knygutę, nesvarbu, dieną ar prieš miegą, mokome juos sukaupti dėmesį. Tai labai svarbu, nes mokytojai skundžiasi, kad vaikai nesukaupia dėmesio, jeigu pateikiama tik žodinė informacija. Atrodo, išklauso, bet nieko neatsimena. Vaikas, kuriam nuo mažens skaitome, pripranta girdėti ir jam lengviau mokykloje įsiminti, ką pasakė mokytoja.
L.S.: Skaityti balsu rekomenduojama ir vyresniems vaikams, kurie jau patys moka tai daryti, nes maždaug iki dešimties metų dar negali tinkamai suvokti perskaityto teksto ir paskui papasakoti mokykloje, ką skaitė. Labai gerai, kai knyga perskaitoma du kartus, kartą tai padaro vaikas, o kitą kartą – kuris nors tėvų ir jiedu kartu panagrinėja knygą.
L.N.S.: Pradinukas dar labai sutelkia dėmesį į pačias raides – ne į teksto esmę ir nuėjęs į mokyklą dažnai nesugeba papasakoti, ką perskaitė. Todėl išties neįkainojama yra tėvų pagalba. Netingėkime paskaityti su vaiku knygą, nes jo galvytėje liks kur kas daugiau informacijos.
- Daugelis tėvų stengiasi kuo anksčiau išmokyti vaiką skaityti, ar tikslinga tai daryti?
L.S.: Mano mana sako, kad aš triskiemenius žodelius perskaitydavau būdama trejų. Mano sūnus gana anksti pažino raideles, bet jam sujungti jas į garsus nelabai sekėsi. Manau, kad visi mūsų vaikai yra skirtingi ir tėvams reikia stebėti vaiką, ar jis nori mokytis skaityti. Aš eidama per miestą savo sūnui garsiai skaitydavau užrašus ant parduotuvių, gatvių pavadinimus ir jam tapo įdomu pačiam išmokti tai daryti. Jam buvo penkeri, kai pamačiau, kad nori skaityti, tada, kad būtų lengviau mokytis, išdainuodavau kiekvieną raidę ir melodingai jungdavau garsus.
Tai labai padėjo. Esu griežtai prieš tai, kad vaikas būtų mokomas skaityti per prievartą, nes tėvai, norėdami išugdyti vunderkindą, gali išugdyti vienišą ir uždarą jaunuolį. Tai liečia ne tik skaitymą, o bet kokį lavinimą per prievartą.
L.N.S.: Manau, kad reikia įvertinti savo pačių galimybes, ar žinome, kaip vaiką mokyti skaityti. Jeigu vaikas labai nori išmokti, mums pavyks, bet jei nenori, gal geriau palikti tai mokytojams, kurie turi įvairių metodikų ir žino, kaip taisyklingai tai daryti. Jeigu mes skaitysime balsu savo mažyliams, perduosime jiems tiek informacijos, kad nemokėjimas skaityti atėjus į mokyklą bus tik smulkmena, su kuria pedagogui prižiūrint labai greitai susidoros.
L.S.: Vaikai, kurių tėvai neskaito ir nuo mažens nėra girdėję skaitymo balsu, neturi patyrimo, kad kartu skaitant ir kalbantis galima maloniai ir turiningai praleisti laiką. Tėveliai, kurie matydami, kad vaikui sunkiai sekasi skaityti, verčia skaityti papildomai ir jam nepadeda, padaro meškos paslaugą, užkoduoja išankstinę nemeilę skaitymui.
Skaitymas balsu gali tapti labai gražiu šeimos ritualu, nes pasiklausiusiems norisi ir garsiai aptarti tai, ką perskaitėme. Skaitykime ne tik mažiems vaikams, bet ir paaugliams. Su knyga rankose galima įveikti ir kai kurias paauglystės bėdas.
