Kaip elgtis, kai šei­mos na­rys suserga ne­pa­gy­do­ma liga

Ši knyga nėra vadovėlis apie nepagydomų ligonių slaugymą ar išsami mirštančiųjų psichologijos studija. Tai tiesiog pasakojimas apie galimybę iš naujo pažvelgti į ligonį kaip į žmogų, pakalbinti jį ir iš jo sužinoti, ką mes darome gerai, o ką ne. Autorė tiesiog pasakoja apie ligonius, pasidalijusius su ja kančiomis, lūkesčiais ir viltimis.

Šios istorijos paskatins ir kitus nevengti „beviltiškų“ ligonių, būti su jais nuoširdesniems ir palengvinti žmonėms paskutines jų dienas. Tie, kuriems tai pavyks, suvoks, kad šis bendravimas teikia abipusę naudą; jie geriau pažins žmonių mąstyseną, unikalius žmogiškuosius mūsų egzistencijos aspektus; tokie išgyvenimai praturtins ir galbūt padės nebe taip nerimastingai žvelgti į savo pačių mirtį.

Publikuojame ištrauką iš Elisabeth Kübler-Ross knygos „Apie mirtį ir mirimą: pašnekesiai su mirtinais ligoniais“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. - Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008. - 336 p.

************************

Jei li­go­nis tu­ri pa­kan­ka­mai lai­ko (t. y. jei jo ne­iš­ti­ko stai­gi, ne­ti­kė­ta mir­tis), jis pa­sie­kia bū­se­ną, kai jo liga ir „lem­tis“ ne­be­ke­lia nei pyk­čio, nei dep­re­si­jos. Jis jau iš­lie­jo sa­vo pa­vy­dą ir ap­mau­dą, jau­čia­mą gy­vie­siems ir svei­kie­siems, ku­rie dar ne­grei­tai pa­žvelgs mir­čiai į akis. Jau nuramino šird­gė­lą, kad greitai ne­teks dau­gy­bės bran­gių žmo­nių bei „vie­tos po sau­le“, tad ar­tė­jan­čios pa­bai­gos lau­kia nie­kie­no ne­truk­do­mas, pa­var­gęs ir daž­niau­siai be­jė­gis.

Jam rei­kia tru­pu­tį, bet daž­nai nu­mig­ti. Tai kas ki­ta, nei mie­go po­rei­kis dep­re­si­jos me­tu. Tai nė­ra mie­gas, kai sie­kia­ma kaž­ko iš­veng­ti ar pail­sė­ti nuo skaus­mų bei ne­pa­to­gu­mų, o pa­ma­žu stip­rė­jan­tis no­ras il­gin­ti mie­go va­lan­das, la­bai pri­me­nan­tis to­kį pat, tik at­virkš­ti­nį, nau­ja­gi­mio po­rei­kį. Tai ne be­vil­tiš­kas, nuo­lan­kus „pa­si­da­vi­mas“, ta­rus „ko­kia iš to nau­da“ ar­ba „ne­be­ga­liu il­giau ko­vo­ti“, nors to­kių nuo­mo­nių taip pat ten­ka iš­girs­ti. (Šie žo­džiai ro­do, kad ko­va bai­gia­si, nors tai dar nė­ra su­si­tai­ky­mo žen­klai.)

Ne­tie­sa, kad su­si­tai­ky­mas yra lai­min­gas eta­pas. Šiuo me­tu be­veik nė­ra jaus­mų. At­ro­do, kad skaus­mas tar­si bū­tų iš­ny­kęs, ko­va pa­si­bai­gu­si ir bū­tų at­ėjęs lai­kas „pas­ku­ti­niam po­il­siui prieš il­gą ke­lio­nę“, kaip pa­sa­kė vie­nas li­go­nis. Bū­tent ta­da dau­giau pa­gal­bos, su­pra­ti­mo ir pa­ra­mos rei­kia šei­mai, o ne pa­čiam pa­cien­tui. Mirš­tan­ty­sis at­ran­da ra­my­bę ir su­si­tai­ky­mą, to­dėl jo in­te­re­sų ra­tas su­siau­rė­ja. Jis trokš­ta bū­ti vie­nas, ar bent jau no­ri, kad jo ne­truk­dy­tų iš­ori­nio pa­sau­lio nau­jie­nos bei pro­ble­mos.

Daž­nai to­kie li­go­niai ne­lau­kia lan­ky­to­jų, o jiems at­ėjus, bū­na neš­ne­kūs. Jie nuo­lat pra­šo, kad at­ei­tų kuo ma­žiau žmo­nių ir kad jų ap­si­lan­ky­mai bū­tų trum­pi. Tai me­tas, kai te­le­vi­zo­rius bū­na iš­jung­tas. Ben­drau­ja­ma dau­giau ty­lomis ne­gu žo­džiais. Kar­tais li­go­nis ran­kos mos­tu pa­kvie­čia jus mi­nu­tę pri­sės­ti, pa­lai­ko jū­sų ran­ką ar pa­pra­šo ty­liai pa­bū­ti ša­lia. Šios ra­my­bės aki­mir­kos ga­li tap­ti pra­smin­giau­siu ben­dra­vi­mu tiems, ku­rie ne­bi­jo bū­ti ša­lia mirš­tan­čio žmo­gaus.

Ga­li­ma drau­ge su juo klau­sy­tis paukš­čių, gie­dan­čių už lan­go. Mū­sų bu­vi­mas tik­tai pa­tvir­tins, kad esa­me pa­si­ruo­šę lik­ti su juo iki ga­lo. Ga­li­ma tiesiog duo­ti li­go­niui su­pras­ti, kad ty­lė­ti ge­ra, kai jau pa­si­rū­pin­ta svar­biau­siais da­ly­kais, ir lie­ka tik lauk­ti aki­mir­kos, kai akys už­si­merks. Tai įti­kins žmo­gų, kad jis ne­bus pa­lik­tas vie­nas, nors ir nie­ko ne­kal­bės, o ran­kos pa­spau­di­mas, žvilgs­nis, pa­gal­vės pa­tai­sy­mas ga­li pa­sa­ky­ti dau­giau už „gar­sius“ žo­džius.

Šei­mos na­riai, pa­na­šiai kaip li­go­niai, per­ei­na ke­lis pri­si­tai­ky­mo eta­pus. Pra­džio­je dau­ge­lis ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad tai tie­sa. Jie tvir­ti­na, kad šei­mo­je nė­ra pa­si­tai­kę to­kios li­gos. Kar­tais ei­na nuo vie­no gy­dy­to­jo pas ki­tą, ti­kė­da­mie­si, kad ku­ris nors ras diag­no­zė­je klai­dą. Ieš­ko pa­gal­bos ir pa­tvir­ti­ni­mo (kad tai ne­tie­sa) pas bur­ti­nin­kus ir ži­niuo­nis. Kar­tais or­ga­ni­zuo­ja bran­gias ke­lio­nes į gar­sias kli­ni­kas, pas ži­no­mus gy­dy­to­jus, ir tik pa­ma­žu ima su­vok­ti tik­ro­vę, ga­lin­čią la­bai grei­tai pa­keis­ti jų gy­ve­ni­mą.

Ta­da šei­mo­je pra­si­de­da tam tik­ros per­mai­nos, ku­rioms daug įta­kos tu­ri li­go­nio po­žiū­ris, su­vo­ki­mas ir su­ge­bė­ji­mas ben­drau­ti. Jei šei­mos na­riai su­ge­ba pa­si­da­ly­ti ben­drais rū­pes­čiais, jie ga­li apgalvoti svar­bius rei­ka­lus, kol dar la­bai ne­spau­džia lai­kas ir ne­sle­gia emo­ci­jos. Jei vie­nas nuo ki­to vis­ką sle­pia, nutyli, nesikalba, tai truk­do ir ser­gan­čia­jam, ir jo šei­mai pa­si­ruoš­ti siel­var­tui. Tuomet ligos pabaiga suk­rės daug la­biau ne­i ta­da, kai žmo­nės pa­jė­gia kar­tu iš­si­kal­bė­ti ir iš­si­verk­ti.

Li­go­nis vienu metu būna ap­im­tas pyk­čio. Ly­giai to­kia pa­ti yra ir jo ar­ti­mų­jų emo­ci­nė re­ak­ci­ja. Jie pyks­ta ir ant gy­dy­to­jo, ku­ris pir­ma­sis da­rė ty­ri­mus ir ne­nu­sta­tė diag­no­zės, ir ant to, ku­ris pra­ne­šė liūd­ną ži­nią. Nirš­ta ant li­go­ni­nės dar­buo­to­jų, ku­rie ne­va nie­ka­da pa­kan­ka­mai ne­si­rū­pi­na li­go­niu, nors iš tikrųjų dirba daug ir nuoširdžiai. Jei ar­ti­mie­ji su­ge­ba iš­reikš­ti sa­vo pyk­tį, su­sier­zi­ni­mą, kal­tės jaus­mus, jie, ly­giai kaip ir pats mirš­tan­ty­sis, pra­de­da ruoš­tis siel­var­tui. Juo di­des­nis siel­var­tas iki mir­ties, tuo leng­viau jį pa­kel­ti vė­liau.

Daž­nai gir­di­me, kaip gi­mi­nės pa­sa­ko­ja, kad ben­drau­da­mi su li­go­niu jie stengiasi nerodyti savo sielvarto, liūdesio, baimės, neigia ligą, neleisdami ligoniui apie ją kalbėti. Tačiau žmo­nės nesu­pran­ta, kad nuo­šir­džias šei­mos na­rio emo­ci­jas pri­im­ti daug leng­viau ne­gu dirb­ti­nę kau­kę, ku­rią mirš­tan­ty­sis pui­kiai ma­to ir ku­ri jam reiš­kia ne bu­vi­mą drau­ge liū­de­sy, o ap­si­me­ti­nė­ji­mą.

Jei ar­ti­mie­ji ga­li pa­si­da­ly­ti šio­mis emo­ci­jo­mis, jie pa­ma­žu su­voks ar­tė­jan­tį at­si­sky­ri­mą ir su­si­tai­kys su juo. Tur­būt skau­džiau­sia šei­mai yra pas­ku­ti­nės die­nos, kai li­go­nis pa­leng­va at­si­ski­ria nuo vi­so pa­sau­lio. Šei­mos na­riai tu­ri su­pras­ti, kad su­si­tai­kęs su mir­ti­mi ir ra­miai jos lau­kian­tis as­muo pri­va­lo pa­ma­žu pa­lik­ti sa­vo ap­lin­ką ir at­si­skir­ti net nuo my­li­miau­sių žmo­nių.

Kaip jis ga­lė­tų pa­si­ruoš­ti mir­čiai, jei ar­ti­mie­ji te­be­sis­teng­tų iš­lai­ky­ti tą be­ga­lę stip­rių ry­šių? Kai li­go­nis pa­pra­šo, kad jį lan­ky­tų tik ke­li drau­gai, pas­kui tik vai­kai, ir pa­ga­liau – tik žmo­na, tu­rė­tu­me su­pras­ti, jog taip jis sten­gia­si iš lė­to nuo vi­sų at­si­skir­ti. Ar­ti­miau­si šei­mos na­riai, ma­ny­da­mi, kad tai at­me­ti­mas, daž­nai klys­ta; te­ko su­tik­ti ke­le­tą vy­rų ir žmo­nų, skau­džiai re­a­ga­vu­sių į šį nor­ma­lų ir svei­ką at­si­sky­ri­mą. Ma­nau, pa­da­ry­tu­me jiems di­džiu­lę pa­slau­gą, jei pa­dė­tu­me su­pras­ti, kad tik li­go­niai, su­si­tai­kę su sa­vo mir­ti­mi, pa­jė­gia taip leng­vai ir ty­kiai iš­ei­ti.

Ge­din­čiuo­sius tai tu­rė­tų guos­ti ir ra­min­ti, o ne liū­din­ti ir er­zin­ti. Bū­tent šiuo me­tu dau­giau pa­ra­mos rei­kia šei­mai, o ne li­go­niui. Ne­sa­kau, kad li­go­nį rei­kia ap­leis­ti. Jam vi­sa­da tu­ri lik­ti ga­li­my­bė su mu­mis pa­si­šne­kė­ti, ta­čiau su lem­ti­mi su­si­tai­kęs žmo­gus daž­nai ne­jau­čia di­de­lio po­rei­kio ben­drau­ti. Jei šei­mos na­riams ne­pa­aiš­kin­si­me ši­to at­si­sky­ri­mo pras­mės, jiems ga­li kil­ti pro­ble­mų.

Tie, ku­riems už­ten­ka jė­gų ir mei­lės sė­dė­ti ša­lia li­go­nio, su­pras, kad už žo­džių sly­pi ty­la ir kad mirties va­lan­da nė­ra nei bai­si, nei skaus­min­ga – tik­tai kū­nas ra­miai nu­sto­ja funk­cio­nuo­ti. Ty­ki žmo­gaus mir­tis pri­me­na krin­tan­čią žvaigž­dę: vie­na iš mi­li­jo­nų švie­se­lių aki­mir­kai su­ži­ba be­ga­li­nė­je dan­gaus erd­vė­je ir am­žiams iš­nyks­ta am­ži­no­je nak­ty­je.

Bu­vi­mas prie mirš­tan­čio­jo pa­de­da su­vok­ti, kad kiek­vie­nas žmo­gus be­ri­bė­je žmo­nių jū­ro­je yra uni­ka­lus ir kad nė vie­nas ne­bū­si­me čia am­ži­nai. Re­tas iš mū­sų gy­ve­na il­giau ne­gu tris kar­tus po dvi de­šim­tis ir dar de­šimt me­tų; ta­čiau per šį trum­pą lai­ką vi­si ku­ria­me uni­ka­lią biog­ra­fi­ją ir gy­ve­na­me uni­ka­lų gy­ve­ni­mą, įaus­da­mi jį į mar­gą žmo­ni­jos is­to­ri­ją.