Į klausimus atsako Lina Gabartienė.
– Laikote tris auksaspalves retriveres. Viena jų, Bora Balta letena, yra išskirtinė, ji laimėjo gražiausio 2009-ųjų Lietuvos šuns titulą. Ką reiškia šis įvertinimas?
– Šunų savininkams, o ypač veisėjams, tai labai reikšmingas įvertinimas. Tai atlygis už pastangas ir darbą. Mums Boros įvertinimas buvo ir malonus netikėtumas. Matėme, kad jai sekasi šunų parodose, galvojome apie „Gražiausio 2009 m. auksaspalvio retriverio“ titulą, bet nei minties nebuvo, kad ji taps gražiausia tarp visų šunų. Juk Lietuvoje tiek daug puikių šunų, laiminčių Europos ir pasaulio šunų parodose. Mus labiausiai džiugina, kad Bora yra mūsų veislyno „vaikas“, mūsų išveistas ir užaugintas šuo. Jos kilmės dokumentuose galima rasti pirmųjų Lietuvos auksaspalvių retriverių vardus, todėl manau, kad Boros pergalė yra ir kitų auksaspalvių retriverių mylėtojų nuopelnas.
– Keliose dešimtyse šunų parodų reikėjo dalyvauti, kad Bora laimėtų šį Lietuvos kinologų draugijos įsteigtą apdovanojimą?
– Per metus dalyvavome 34 parodose, daugiau nei pusė jų buvo užsienyje. 23 parodose Bora buvo pripažinta gražiausia veislės kalyte, o 11 – gražiausiu auksaspalvių retriverių šunimi, keliskart – gražiausiu 8 grupės šunimi (grupei priklauso retriveriai, spanieliai ir kt.), nekart išrinkta į parodos gražiausių šunų penketuką. Konkurencija parodose tarp auksaspalvių retriverių dažnai būna pati didžiausia, dalyvaujančiųjų būrys pats gausiausias, laimėti tikrai nelengva.
Pasakyti, kuri Boros pergalė mums įsimintiniausia, sunku. Įsimintiniausi būna ne laimėjimai, o nuotaika, kurią sukuria bendravimas su kolegomis ir teisėjais. Ilgam išliks atminty tarptautinė šunų paroda Tartu, kur teisėjavo, tiksliau, betarpiškai su visais bendravo ekspertė iš Norvegijos Anne Tove Strande. Tuomet Bora tapo gražiausiu parodos auksaspalviu retriveriu, ji laimėjo prieš patinuką – 2009 m. Europos šunų čempionato gražiausią auksaspalvį retriverį.
– Šunys – jūsų hobis, verslas, gyvenimo būdas?
– Šunys yra mūsų džiaugsmas. Jų veisimas yra mūsų pomėgis, labai įdomus, reikalaujantis gausybės žinių, prasmingas. Šiam pomėgiui atitenka nemaža dalis šeimos biudžeto. Dirbame protinį darbą (Lina – transporto bendrovėje, Renaldas – žurnalistas.- Red.), o šunys mus priverčia judėti, nuolat ištrūkti į gamtą. Visi, kas augina šunis, prisipažįsta nuolat skubantys namo. Juk namie taip laukia, taip džiaugiasi, suneša brangiausius savo žaislus. Džiugių akimirkų tiek daug. Štai nepaprastai malonu sulaukti žinių iš mūsų išveistų šunų šeimininkų: gauni šventinį atviruką, kurį pasirašo Svetlana, Vladimiras, Andželika ir „geriausias šuniukas pasaulyje Bruno...“
– Kodėl auksaspalviai retriveriai?
– Šunį rinkomės pagal veislei būdingą charakterį, svarstėme, koks mums ir dukrai tiktų. Apsisprendimą nulėmė bičiulis, kuris tuomet augino dvi auksaspalves retriveres. Romūs, inteligentiški, meilūs pasirodė jo šunys. Dabar mūsų vyriausiai auksaspalvei – daugiau nei aštuoneri. Po poros metų į erdvesnius namus Vilniaus priemiestyje atkeliavo antroji kalytė Gelma. Su ja planavome dalyvauti parodose, nes dukra Dovilė pradėjo lankyti Jaunųjų vedlių mokyklą, dalyvavo konkursuose.
Dukra nekart tapo geriausia savo amžiaus grupės bei parodos jaunąja vedle, o Gelma – Lietuvos jaunų šunų čempione. Paskui Gelma ir patinukas iš Prancūzijos, gyvenantis Suomijoje, sulaukė „dukros“ Boros. Tarp kitko, padedama dresūros instruktorės Dianos Jurkuvėnienės ir labradorų veisėjo Marijaus Vasiliausko, dukra parengė Borą medžioklinių šunų lauko bandymams. Bora išlaikė egzaminą, gavo II laipsnio darbinį diplomą, patvirtinantį paukštšunio darbines savybes. Taigi ji ne tik šunų grožio konkursų nugalėtoja, bet ir „diplomuota medžiotoja“.
– Trys šunys. Kaip pasidalijate, gal kiekvienas šeimos narys turi savo numylėtinį?
– Neišskiriame nei vieno šuns. Jie ir panašūs, ir skirtingi, o titulai nėra tokie svarbūs. Pajuokaujam, kad tituluotoji Bora dažnai būna po vyriausiosios Skipės padu, kuri vadovauja visiems: ne tik mūsų šunims, bet ir sesers vokiečių aviganiui – visiems, jaunesniems už save.
– Pirmas šuo – pradinė mokykla, antras – vidurinė, o trečias – aukštasis kinologijos išsilavinimas. Kokie tolesni jūsų planai?
– Mes tebesame kinologijos pradinukai. Šią vasarą planuojame tik antrąją savo veislyno vadą. Mums dar mokytis ir mokytis, o aukštąjį kinologinį išsilavinimą, galbūt, po kelių dešimtmečių turės mūsų dukra.
