Neseniai Romoje vyko tarptautinis kongresas, skirtas „interseksualams“ ir jų medicininėms, psichologinėms, juridinėms ir socialinėms problemoms. Šio termino nereikėtų painioti su transseksualais, kurie gimsta su aiškia lyties determinacija, tačiau savo kūno išsižada dėl psichologinių priežasčių.
Italijoje veikia trys specializuoti centrai: Romoje prie „San Camillo“ ligoninės, Milane prie „San Raffaele“ ligoninės ir Bolonijoje prie „Sant‘Orsola-Malpighi“ ligoninės. „Mūsų tikslas – suteikti tokiems vaikams normalų gyvenimą“, - sako „San Camillo“ ligoninės chirurgas pediatras Giancinto Marocco.
Čia mažiesiems pacientams ir jų tėvams padeda įvairūs specialistai: neonatologai, genetikai, chirurgai, vaikų urologai, teismo medicinos ekspertai, pediatrai ir endokrinologai. Gydymo kursas labai sudėtingas, vien lyčiai nustatyti gali prireikti iki trijų mėnesių. Pasirodo, nėštumo metu atliekant ultragarso tyrimus šios problemos pastebėti neįmanoma.
70 proc. tokių atvejų medikai susiduria su adrenogenitaliniu sindromu, dar vadinamu moterišku pseudohermafroditizmu: moteris nėštumo metu nenormaliai stimuliuojama vyriškų hormonų, kuriuos gamina antinksčiai, todėl atsiranda hipertrofuotas klitoris, primenantis nedidelį penį.
Vyriškas pseudohermafroditizmas pasireiškia tuo, kad pirminiai lyties požymiai dėl nepakankamos testosterono sintezės yra prastai išsivystę – toks kūdikis biologine prasme yra vyriškos lyties, tačiau jo kūnui trūksta androgenų, jis panašus į moterį, bet neturi gimdos.
Dauguma atvejų „interseksualai“ paverčiami moterimis, nes tai lengviau technine prasme. Vis dėlto sprendimas, į kokią lytį orientuoti mažąjį pacientą, priimamas atsižvelgiant į konkrečią patologiją. Galutinis sprendimas priklauso medikams, kurie, suprantama, pasitaria su kūdikio tėvais.
JAV veikianti Interseksualų bendrija reikalauja, kad tokiais atvejais nebūtų naudojami vaistai ir skalpeliai. Jų manymu, tik pats žmogus, tapęs suaugusiu, gali nuspręsti kuriai lyčiai jis priklauso.
