aA
Bet kuris ginčas privalo prasidėti nuo sąvokų (žodžių) vartojimo tikslinimo. O rimtas mokslinis požiūris tuo labiau negali be to apsieiti. Taigi, kaip sako senas anekdotas – žmogus pradeda senti, kai tik gimsta, o kai kurie ir dar anksčiau.
© Shutterstock nuotr.

Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad senėjimas yra genetiškai determinuotas ir aplinkos moduliuotas. Žmogus, kaip ir dauguma sudėtingų gyvų organizmų, gimsta, auga, degraduoja ir nyksta, t.y. miršta. Tą paskutinį etapą mes linkę vadinti senėjimu. Jo ypatybė yra ta, kad nežinoma, kiek žmogus, kaip gyvūnas, pagal savo genus turėtų gyventi, todėl ir neaišku, kur baigiasi jo augimas, ar vystymasis, ir kur prasideda degradacija, arba senėjimas.

Pati senėjimo sąvoka suprantama skirtingai medicinoje, gerontologijoje ar sociologijoje. Net buitiniame lygyje matome nesuvokiamus skirtumus požiūriuose į vyresnio amžiaus (seną) žmogų. Pagarba senatvei kol kas skleidžiasi tik lozunguose prieš eilinius rinkimus. Taigi senėjimas gali būti apibūdinamas kaip 1) išaugęs grupės mirtingumas; 2) fiziologiniai pokyčiai, kuriuos paprastai sukelia atskirų kūno funkcijų mažėjimas; 3) padidėjęs jautrumas tam tikroms ligoms. Taigi senėjimas yra ne kas kita kaip gyvybingumo mažėjimas ir pažeidžiamumo didėjimas.

Tai lyg ir biologinė mūsų gyvenimo pusė. Bet galima pastebėti kažką panašaus ir socialiniame lygyje, t.y. pačioje visuomenėje. Nuo XIX amžiaus atsiradusi pensija yra visuomenės ženklas, kad žmogui laikas mirti. Posakis „Išleisti į užtarnautą poilsį“ visuomenėje reiškia kelionę kitur. Taigi senėjimas turi ilgą skalę: nuo gimimo (ir tai ne pajuokavimas) iki organizmo žlugimo.

Kurioje vietoje brėžti žymeklius, nustato patys laikmečio gyventojai. Jei vidutinė gyvenimo trukmė buvo 35 metai, tai senu tapdavo, mūsų akimis, visai jaunuolis. Priminsiu, kad vidutinė gyvenimo trukmė bronzos amžiuje buvo 18 metų, Senovės Graikijoje bei Romoje 20-30 metų, XIX amžiaus pradžioje jis tesiekė 30-40 metų.

Todėl reikia iš karto pasakyti, kad seno žmogaus ir senėjimo proceso apibrėžimas nuolatos kis. Tai socialinis vertinimas. Biologinis, matyt, bus kitoks ir bus sąlygotas daugiau sveikatos būsenos nei amžiaus. Noriu dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad senėjimo ir senatvės sampratose suplakama į vieną biologinis (sveikatos) ir socialinis požiūris. Jie gana dažnai tampa priešybėmis. Žinomi atvejai, kai jaunas žmogelis sukaustomas ligos ir gana greitai numiršta.

Biologiškai tai galima pavadinti senėjimu, nors socialiai tam individui dar gyventi ir gyventi. Kita medalio pusė yra vyresniųjų žmonių veikla. Niekas neteigia, kad kandidatas į JAV prezidentus Trumpas yra senolis. Jis nėra jaunas, tačiau išlieka darbingas.

Kitaip sakant, socialiniame požiūryje į žmogų vyrauja darbingumo pripažinimas. Jei gali dirbti – suaugęs. Jei nesugebi – vaikas ar senolis. Tiesa, ir čia rasime savų ypatybių, bet principas tas pat. Vadinasi, pagrindiniu senatvės požymiu visuomenė pripažįsta sumažėjusį darbingumą. Nesvarbu, serga žmogus ar ne. Taigi sveikata nepatenka į apibrėžimą. Ši išvada yra esminė.

Galima manyti, jog pastoviai augant vyresnių žmonių skaičiui visuomenėje, kas yra visuotinai pripažinta, gali didėti nepanaudotos darbo jėgos kiekis. O nesveikų ar ligotų vyresnio amžiaus žmonių kiekis gali išlikti pastovus ar net mažėti. Kol kas jie labiau krenta į akis, nes gydymosi įstaigose lankosi per dažnai ir be didelio reikalo. Tiesiog turi laiko. Dirbantieji ne visuomet gali sau leistai tokią „pramogą“.

Dar viena svarbi „senėjimo“ savybė – jos ribos didėjimas. Prieš keletą dešimtmečių seniu ar sene pripažindavo asmenis, vyresnius kaip 50 – 55 metų, o dabar ši riba pasistūmėjo iki 70- 75 metų. Neseniai man teko skaityti Klaipėdos universiteto mokslininkų studiją apie vyresnio amžiaus Klaipėdos gyventojus. Jie senatvės amžių nustato nuo 71 metų. Kodėl gi dėmesys vis grįžta prie ribų?

Tam yra kelios svarios priežastys. Sakykim, socialinė priežastis yra pensijos amžiaus nustatymas. O biologinės-socialinės senatvės suvokimas visuomenėje veda prie nuolaidų tam tikroms paslaugoms.

Net medicinos ar psichologijos paslaugų apmokėjimas priklauso nuo šių ribų turėjimo. Šiuo metu Pasaulinė sveikatos organizacija siūlo suaugusio žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnius skirstyti į tokias grupes: iki 44 metų – jaunas; 45–59 metai – vidutinis amžius; 60–74 metai – pagyvenęs ir tai reiškia, kad asmuo yra fiziškai pajėgus ir gali būti socialiai aktyvus; 75–90 metų – senas; 90 metų ir daugiau – ilgaamžis.

Bet ne tai svarbiausia. Dauguma europiečių vis dar naudojasi „blogos senatvės“ įvaizdžiu. Pasenęs arba eina iš proto bei blaškosi po pasaulį, jei sveikata leidžia. Arba užsidaro, užsisklendžia ir tūno. Visi senoliai serga ir todėl labai irzlūs bei nedraugiški. Kitais žodžiais, juos reikia nurašyti, nes jie tapo visuomenės balastu.

Kai kurie senatvei priskirti bruožai pasirodo santykinai jauniems žmonėms. Sakykime, atminties blogėjimas, minties aiškumo ar logiškumo netekimas prasideda nuo 27 metų. Tiesioginis atminties pablogėjimas statistiškai prasideda nuo 37 metų, o minties aiškumas mažėja nuo 42. Tai paaiškėjo atlikus 2000 žmonių nuo 18 iki 60 apklausas. Vadinasi, „senti“ žmonės pradeda ne nuo 70 ar 75 metų, bet gerokai anksčiau.

Negaliu atsakyti į visus klausimus, bet žvelgdamas į kai kuriuos mokslinius tyrimus, galiu matyti, kad svarbiausi senėjimo požymiai yra: 1) socialinių ryšių mažėjimas; 2) asmens veiklos ribų augimas; 3) pernelyg didelis savarankiškumo atsisakymas.

Su senatve nereikia kovoti, su ja reikia gyventi. Tai reiškia ne taip daug. Rūpintis organizmu: valgis, mankšta bei sportas. Rūpintis savimi: bendravimas su visomis amžiaus grupėmis, neužsisklendimas savyje. Tobulėjimas: mokymasis (patikrinta – asmenys su aukštesniu išsimokslinimu gyvena ilgiau ir sveikiau). Aktyvumas: niekas taip nepasirūpins senoliais, kaip jie patys.

Senas žmogus – tai ne nuosprendis, o charakteristika. Ji atspindi besibaigiančias kūno funkcijas ir nuolat besikeičiančias socialines. Kol žmonių mąstysenoje vyraus noras stabdyti jaunystę, tol jie sieks neįmanomo. Brandaus ir senyvo amžiaus gyvenimas yra kitoks, tačiau jį reikia gyventi žmogiškai. Senas – nereiškia miręs. Senas - reiškia gyvas.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Naujo verslo centro statybų užkulisiai primena mafijos klestėjimo laikus (35)

Naujo verslo centro Žvėryne statybose dirbę verslininkai jo rangovą „ Nobus LT “ kaltina...

Ką pasitraukęs iš Seimo veikė Mindaugas Bastys: ryšiai veda į dabar jau svetimos partijos viršūnę (94)

Zanavykų apygardoje renkant naują Seimo narį, Lietuvos socialdemokratų partijoje ( LSDP )...

Propagandos mašina atvyko į Daniją: platinami mitai apie gyvūnų viešnamius (83)

Danija – Hanso Christiano Anderseno pasakų šalis. Klestinti ir pažangi socialinės gerovės...

Orai: visą savaitę Lietuvą merks lietus (11)

Pirmadienio naktį lietūs toliau merks Lietuvą, pietrytiniame šalies pakraštyje vietomis lis...

Popiežius Pranciškus atvyko į Latviją (22)

Popiežius Pranciškus pirmadienį atvyko į Latviją, kur susitiks su valdžios atstovais ir...

Utopija ar ateitis: Lietuvos miestai be nuosavų automobilių (3)

Miesto tarša ir automobiliais perkrautu centru besirūpinantys savivaldos ir valdžios atstovai...

Druskos sunaudojate daugiau, nei manote: Unikausko patarimai, kaip kovoti su druskos pertekliumi (22)

Kai prarandame saiką, net medžiagos, kurios būtinos mūsų organizmui, tampa jį žalojančiu...

Rojus žemėje: brangiausios privačios salos pasaulyje

Būtinybė nuolatos skaičiuoti pinigus ir neišvengiamai taupyti vieną gražią dieną gali tiesiog...

Pirmadienio ryte – kamščiai Vilniaus gatvėse (6)

Pirmadienio rytas Vilniuje į darbą skubančius įkalino spūstyse.

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (82)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...