Konflikto įdomi savybė yra ta, kad jis užsiplieskia tarsi netikėtai, menamos ramybės sąlygomis, tačiau užsiliepsnoja lyg šiaudai.
Keliauja sau vyras su žmona į parduotuvę, vyras vairuoja, abu tyli, nereikšmingomis frazėmis persimetinėja. Ir staiga parduotuvėje žmona pasako, jog nori susirasti tam tikrų vaisių, kurių nėra. Ir vyras sureaguoja: „Prasideda...“. Žmona įsitempia, o pasitaikius progai, kai žmonės negirdi, piktai sako: „Tai kas vėl ne taip? Ko tu iš manęs nori?“ Į ką vyras netverdamas pykčiu atsako: „Tai tu ir vėl pradėjai?“ Po ko seka kaltinimai, ašaros, pakeltas tonas...
O jiems grįžus namo, maža dukrelė instinktyviai bando sutaikyti tėvus. Paklausiusi: „Mama, o jūs su tėveliu vėl pykstatės?“, ji bando apkabinti vieną iš jų. Ji tiki, kad jeigu apkabinimai padeda nusiraminti jai, tai padės ir tėvams.
Jau čia mes matome, kad situacijoje, kurioje du žmonės konfliktuoja, automatiškai atsiranda trečias - šiuo atveju tai vaikas. Kodėl?
Todėl, kad du žmonės - nestabili sistema. O trys - stabilesnė.
Konflikto metu kiekviena iš dviejų pusių jaučiasi nuskriausta. Ir nesaugi. Bėda ta, kad viltys, jog ateiti į normą padės kažkoks žmogus, iš pradžių dedamos į kitą konfliktuojančią pusę. Žmona neplanuoja įtraukti į tai vaiko. Nuo pat ryto jausdamasi blogai, ji tikisi, kad vyras atlaikys jos kaprizus, norus ir nuotaikas. Apkabins, pasirūpins, prajuokins.
O jis irgi neplanuoja velti į tai vaiko. Jis tikisi, kad žmona bus besišypsanti fėja, verdanti jam barsčius ir kviečianti pasimylėti. O ji surūgusi, nelaiminga ir nuskriausta.
Abu nusivilia ir laukia atramos bei paguodos. Mažos nepasitenkinimo ugnelės sielų viduje laukia šalto vėsinančio vandens. O gauna tik papildomą žibalo kiekį. Situacija neišsisprendžia tol, kol jie tik dviese. Kiekvienam netrukus pasidaro aišku, kad kita pusė ne tik kad nepalaiko, nepaguodžia, bet netgi laiko save teisia. Ir tai žeidžia labiausiai.
Situacija būtų paprasta, jei jaustumeisi, jog esi visiškai teisus arba visiškai neteisus. Jeigu kas nors jus netyčia pastūmė, jūs suprantate, kad nei jūs dėl to kaltas, nei kitas. Atleidžiame tuoj pat. Jei pastūmėte jūs- jums nesmagu, ir kitos pusės jūs nekaltinate. Norite atsiprašyti, kad jums atleistų. O jei jūs stumia piktybiškai ir įžūliai- jūs pasipiktinate ir kaltinate. Ir vėl čia viskas aišku: tas, kas taip elgiasi, yra kaltas, o jūs- ne . Jis turi atsiprašyti, ir jūs atleisite.
Šeimyniniame konflikte nėra aišku, kas kaltas. Tavo partneris nesiunčia tau aiškaus signalo, kaip susitaikyti. Jis tave tik kaltina. Žmonos akimis vyras tiesiog nuo pat ryto yra priekabus, o į ją žiūri kaip į robotą ar lėlę, padedančią pasismaginti.
Jis nežino ir nenori žinoti, kaip ji jaučiasi ir ko nori. Jai tarsi ir būtų viskas aišku, jei vyras tai pripažintų. Ir pavaikščiotų kalta veido išraiška, gėlių nupirktų ar kažką tokio. Situacija būtų paprasta: jis kaltas, aš nekalta. Jei paaiškėtų, kad vyras turi smegenų auglį ir dėl to dirglus, vėl būtų viskas paprasta: aš kalta, jis nekaltas. Imsiu dėl jo aukotis.
Tačiau situacija visai kitokia: vyro akimis ir žodžiais, ji yra kalta, tačiau ne todėl, kad ji nežinodama jam kelia reikalavimus, o iš tiesų jis būtų sunkus ligonis. O todėl, kad jo akimis, ji tiesiog „dėl kažkokių smulkmenų“ kelia isteriją. Jam jos pasiaukojimas, jos nuotaika - tai „smulkmena“. Ir jis nebando suprasti jos, nes sako, „tu ir vėl“.
Ji daug ko atsisakydavo dėl šeimos. Ji daug ką slėpdavo nuo vyro, nenorėdama jo žeisti. Jis turėjo tai įvertinti. Juk jos akimis vyras elgiasi egoistiškai ir išnaudotojiškai, ne tik nedėkodamas žmonai už jos pasiaukojimą. Jis netgi jaučiasi teisus, o ją laiko neteisia. Taigi, jis nei pripažįsta savo kaltę, nei užsitarnavo užuojautos. Jis tiesiog... sadistas ir monstras! Bet kur tuomet tas, kuris ją palaikytų ir patvirtintų šią nuomonę? Jai reikalingas trečias asmuo.
Vyro akimis, jis uždirba pinigus, „neina į kairę“, ir žmona turėtų tai įvertinti. Jis nekaltas. Jam nereikia iš jos daug - tegul tiesiog nutrina nuo veido tą nelaimingą išraišką ir atrodo laiminga bei patenkinta. Tegul žmona jį pamaitina po darbo dienos ir duoda pasimylėti. Viskas. Jei jis žinotų, kad ji naktimis krovė anglis, jis ją pateisintų. Tačiau jo žiniomis, ji sėdėjo ofise ir plepėdavo su bendradarbėmis. Už ką jis turi jai atleisti nelaimingą veidą?
Maža to, ji šito nesupranta, neįvertina, ir netgi priekaištauja jam! Jam žūtbūt reikia trečio asmens- kuris tai suprastų ir jį palaikytų.
Kas tas paslaptingas trečias? Instinktyviai jais tampa:
- senas draugas ir draugė, su kuria vyras ir žmona gali susitikti ir pasišnekėti;
- vienas iš tėvų, jei pas jį galima nuvažiuoti ir su juo riša pasitikėjimas;
- vaikas, dažniausiai pats rodantis iniciatyvą „išgelbėti“ vieną iš tėvų;
Numatoma ar tikra simpatija už santuokos ribų;
Kaip šie asmenys susitvarko su „gelbėtojo“ vaidmeniu?
Tai priklauso nuo jų patirties ir išminties. Draugo atveju neretai pagalba susiveda į tai, kad pasakome, jog „ visi jie tokie“, „man irgi taip buvo“ bei „elkis oriai“. Tėvai dažniausiai dalinasi savo požiūriu, pagrįstu ne jūsų gyvenimu šiandien, o savo patirtimi praeityje.
Vaikas bando duoti jums daug meilės, bet su pakankamai didele rizika, kad ims aukotis, o gali net tapti labai „problematišku“, nelankančiu mokyklos, besiskundžiančiu nesuprantamais skausmais. Taigi, vaikas, dažnai tapdamas „gelbėtoju“, nesąmoningai bando savo bėdomis užmaskuoti tėvų nesutarimus ir sujungti juos. Simpatijos už santuokos ribų dažniausiai sprendžia savo vienišumo problemas ir irgi kai ko iš jūsų tikisi bei nori. Jų „paguoda“ - tai taktinis ėjimas, padedantis pelnyti pasitikėjimą.
Psichoterapeutas šiuo atveju - geras „trečias“ tuo, kad jis kai ką išmano apie santykius ir yra neutralus. Nors porai, ateinančiai konsultuotis, periodiškai darosi baisu, kad jis ims remti vieną pusę.
Nusiraminkite: jei taip ir atsitiktų, jūs galėsite pasakyti apie psichoterapeutui. Jeigu jis jau imasi konsultuoti porą, jis atlaikys jus ir po vieną, ir abu.
