Vienas senas pediatras tokiu būdu rekomenduodavo vaikams papasakoti apie seksą. Vis tiek jie jau žino, kad pilvo apačioje žmonės būna skirtingi. Tai štai, pas tėvelį ten vamzdelis, o pas mamą – skylutė. Tėvelis nešioja labai mažus vaikus, bet pas tėvelį jie augti negali, todėl tėvelis savo vamzdeliu persodina vaikus į mamos pilvą ir jie ten užauga, o užaugę išlenda lauk.
Tėvas arba mama vaiką turi informuoti korektiškai ir kiek galima išsamiau (taikant knygas, schemas, mokomuosius filmus). Reikia pasirinkti tinkamus žodžius ir atmesti nereikalingą informaciją. Informaciją dera supaprastinti ir dozuoti, kad vaikas nesusipainiotų ir nebūtų priblokštas gausybės jam keistų dalykų.
Psichologai iš vaikų sužino, kad jiems tėvai dažnai pasakoja apie tai, ko jie nė nemanė klausti, o tai kartais vaiką ir trikdo, ir glumina. Teikite nedidelius korektiškos informacijos kiekius ir orientuokitės pagal vaiko reakciją. Jei mažylis „pasišalino virškinti“ duomenų arba tenkinasi atsakymu bei pereina prie kitos temos – palikite jį ramybėje. O jei mažylis įsisavino atsakymą ir užduoda naują klausimą gilindamasis toje pačioje temoje – tuomet galima tęsti aptarimą ir pateikti dar vieną informacijos porciją.
Kad ir kokį sudėtingą ar šokiruojantį klausimą vaikas beužduotų, niekuomet negalima pykti! Vaikai ir paaugliai labiausiai bijo tėvų pykčio.
Šiais laikais net patys droviausi tėvai savo vaikams gali pateikti adekvačios informacijos apie jų atsiradimą šiame pasaulyje ir apie seksualinius santykius tarp žmonių. Jei vienas iš tėvų nesugeba parinkti tinkamų žodžių, jei jis nesugeba prisiversti nupiešti paprastučių schemų ir piešinukų, tai tam puikiausiai tinka enciklopedijos, knygos, vaizdinė medžiaga apie seksą vaikams, kur pasakojama apie gimdymą, seksą, lytinę raidą. Vartyti knygelę ar žiūrėti filmą galima kartu su vaiku, o galima tiesiog paduoti vaikui žinių apie seksą šaltinį ir tikėtis, kad vaikas tą informaciją peržiūrėdamas viską kuo puikiausiai įsisavins.
Jei negalite greitai sugalvoti, ką pasakyti vaikui, atsakykite taip: „Man reikia laiko pagalvoti, bet pažadu su tavimi apie tai pasikalbėti po vakarienės“ (ar kuriuo kitu metu). Ir galite nesitikėti, kad tokiu būdu pašluosite klausimą po kilimu. Jei vaikas neklausia, patys kelkite klausimą, jei reikia paaiškinkite vaikui savo nerimo priežastį: „Mano tėvai niekada su manimi nekalbėjo šia tema, bet aš džiaugiuosi, kad tu paklausei ir pasistengsiu kaip įmanoma geriau atsakyti į tavo klausimą“.
Nepatogumo jausmą taip pat galima įveikti perkeliant pokalbį į mokslišką medicininę temą – tokiu būdu pati tema savotiškai mechanizuojasi ir būna lengviau perduoti reikiamą informaciją. Pats paprasčiausias būdas išvengti drovumo ir to pačiu perduoti vaikui visas reikiamas žinias – teikti informaciją mažais kiekiais, išsireiškiant paprastais, nuoširdžiais žodžiais, nesigilinant į detales ir nesileidžiant į svarstymus. Jei vaikas pajus jūsų drovėjimąsi, jam gali kilti įspūdis, kad jo atsiradimas šiame pasaulyje konkrečiai ir intymūs santykiai tarp žmonių apskritai yra kažkas negero ir draustino.
Vaikas gali drovėtis ne mažiau nei suaugęs žmogus, norint aptarti rūpimus klausimus jam taip pat reikia įveikti save. Dažnai vaikai, matydami savo tėvų drovėjimąsi, skrupulingai saugo jų psichinę sveikatą, todėl geriau atsipalaiduoti ir atsargiai perdavinėti tikslią informaciją, nes pernelyg didelė tėvų nervinė įtampa gali tik sukelti vaikui nerimą ir atbaidyti jį nuo tokių pokalbių.
Jei judriame parke, kur gausu žmonių, šešiametis mažylis paklaus, kas yra klitoris, nereikėtų drovėtis ir alpti. Paveskite vaiką į šoną ir paaiškinkite, kad tai yra moters kūno dalis, kuri yra tokioje vietoje, apie kurią kalbėti girdint kitiems žmonėms nedera.
Svarbiausia, kad ir kaip dažnai vaikas uždavinėtų jums jam rūpimus klausimus, visuomet atsakinėkite jam ramiai ir užtikrintai.
Visuomet pagirkite vaiką už parodytą brandumą ir leiskite jam suprasti, kad iš jo tikitės gerų manierų. Tuo pačiu metu nesitikėkite, kad visuomet viskas gausis kuo puikiausiai. Visi mes mėgstame pasakoti naujienas, skleisti paskalas ir dalintis stebinančiais naujais atradimais. Tai yra žmonių bendravimo druska ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.
Naujos žinios apie vulvą (bendras moters išorinių lytinių organų pavadinimas) vaikui gali būti ir įdomios, ir jaudinančios, todėl visai gali būti, kad jis gerosiomis naujienomis pasidalins su parduotuvės, kurioje yra daugybė žmonių, kasininke. Nekreipkite dėmesio į eilėje stovinčių žmonių šnairavimus, siaubo kupinus žvilgsnius ir nuo drovumo išraudusius veidus. Didžiuokitės tuo, kad jūsų vaikas yra informuotas, vadinasi, ir apsaugotas. Ir kai galų gale mūsų visuomenė pasieks seksualinę brandą, niekas nesidrovės ir nesinervins dėl paprasto vaikiško smalsumo ir noro savo žiniomis pasidalinti su kitais.
Suaugusieji retai atsisako palaikyti ir suprasti paauglius, bet dažnai būna, kad jie nesugeba suteikti pakankamos paramos dėl savo pačių nebrandumo. Būdingas pavyzdys yra vienas iš tėvų, sakantis:
„Taip, bandžiau su juo pasikalbėti (ar daviau jam knygelę), bet jis taip gėdijosi, kad ir aš susidrovėjau“. Jei bandėte pradėti pokalbį virtuvėje, o jis pasakė, jog „tai pernelyg nepadoru, aš išeinu“, tai žinokite, kad geriausia vieta pokalbiui su vaikais nuo 10 iki 20 metų yra automobilis, kur jūsų klausytojui nėra kur dingti.
Žinoma, jis gali užsikišti ausis, apšaukti jus nemoraliu ar tris valandas tylėdamas žiūrėti pro langą, bet jūs vis vien nesiliaukite kalbėti. Vaikas niekada nepamirš šios kelionės, o ir jūs taip pat. Kai kuriems tėvams puikiai pavykdavo pokalbiai valtyje, žvejybos metu. Vaikams nėra kur dingti – juk vaikščioti vandeniu jie nemoka.
Kiti pasakojo apie diskusijas prie laužo ar palapinėje ir netgi kalbėdavosi tokiomis temomis tvarkydamiesi garaže (nes tuo metu rankos užimtos ir žvilgsniais nesusitinkama). Nepraleiskite nei vienos akimirkos, tinkamos mokymams. Kalbėkite ir viskas pajudės teigiama linkme.
Bus daugiau.
