Jau 21-eri metai, kai Tavęs nėra tarp mūsų... Eina dienos, mėnesiai, metai, bet Tu – mūsų močiute, esi tarp mūsų.
Prisimenu Tave nuo mažų dienų vis kažkur skubančią, vis dirbančią lauke, namuose, gaminančią pusryčius, ruošiančią pietus, verdančią vakarienę... Anksti netekai vyro, gyvenai pas savo dukrą – mūsų mamytę. Pynei mums kasas, išleisdavai į mokyklą ir grįžę iš mokyklos rasdavome Tave vis dirbančią.
Gyvenai dėl mūsų, ne dėl savęs, niekada nesakei, kad Tau sunku.
Ačiū, močiute, už viską, už mano nepadarytus darbelius, už meilę ir rūpestį mums. Vis matau Tave, močiute, ryšinčią balta skarele ant Tavo žilos galvelės, grįžtančią iš bažnyčios gražiais rūbeliais, vakarais prieš miegą sukalbančią poterius už nuodėmes. Bet ar galėjai Tu, močiute, turėti nuodėmių ir kokios jos galėjo būti, kai tu visus laiminai ir linkėjai tik gero?
Kai ateina lapkritis, tas niūrus metas, aš pati – jau serganti ir negalinti aplankyti Tavo kapelio anūkė – uždegu žvakutę namuose ir savo širdyje, meldžiuosi už Tave, dalinuosi prisiminimais su Tavimi.
Noriu ir sakau: kaip aš Tavęs ilgiuosi, kaip myliu Tave, kaip nepasakiau kadais, kokia Tu gera, mūsų visų mylima buvai ir esi.
Kai Tu išėjai, dar žydėjo jurginai ir visas kambarys buvo primerktas jų, giedojo giesmes, o Tu tokia mažytė ir tokia rami ilsėjaisi po visų žemiškų darbų. Rašau Tau, močiute, laiškelį, kuris Tavęs jau niekada nepasieks, bet nors dabar noriu pareikšti Tau didžiausią padėką už viską...
Tarp paukščių iškrendančių Tavęs nėra, nėra Tavęs savoj žemėj, savo namuose. Tau naktį šviečia žvaigždės, mėnulis saugo ramybės tylą, o medžiai tyliai kužda maldą už Tave. Būk laiminga ten, kur išėjai.
Tavo anūkė.
