Apie tai pokalbis su VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto asistente, Konsultavimo ir mokymų centro psichologe-konsultante, Teisės fakulteto moksline stažuotoja dr. Virginija Klimukiene.
– Iš kur kyla vaikų agresyvumas?
– Moksliniai tyrimai rodo, kad patys agresyviausi yra 1–3 metų amžiaus vaikai. Tyrėjai nustatė, kad laisvo žaidimo situacijose 25 proc. jų tarpusavio santykių yra agresyvūs. Jokia kita asmenų grupė, net labiausiai užkietėję nusikaltėliai, nesielgia agresyviai tiek daug laiko savo gyvenime. Galime pasidžiaugti, kad mažamečių agresija nėra labai žalojanti ir, žinoma, jos negalima laikyti smurtu. Augdami vaikai išmoksta slopinti agresyvius impulsus ir spręsti konfliktus kitomis priemonėmis, tokiomis kaip kompromisai ir derybos.
– Daugeliu atvejų tai yra išmoktas elgesys?
– Vieni vaikai išmoksta agresyvaus elgesio greičiau ir efektyviau dėl įvairių veiksnių: pradedant nuo genetinių, prenatalinių, biologinių, fiziologinių ir baigiant psichosocialiniais. Psichologai agresyvaus elgesio naudojimą savo poreikių tenkinimui dažniausiai aiškina dviem pagrindiniais mechanizmais: mąstymo schemų (išankstinių nuostatų apie agresyvų elgesį formavimu) ir patirtimi, kurią vaikas įgauna modeliuodamas (mėgdžiodamas) kitų elgesį. Vieni vaikai augdami nuosekliai mokomi, kad agresijos naudojimas yra neteisėtas („Negalima muštis“), kiti gauna agresiją pateisinančią informaciją („Duok atgal“). Vieni stebi, kaip tėvai, broliai, seserys bei bendraamžiai sprendžia konfliktus neagresyviai, o kiti mato smurtą ir muštynes. Aplinka formuoja mūsų elgesį, tačiau šiais laikais ją sunku apibrėžti. Šiuo metu aktuali socialinė medija, kompiuteriniai žaidimai, animaciniai ir vaidybiniai filmai.
– Koks šiuolaikinių technologijų vaidmuo?
– Mokslinių tyrimų rezultatai vienareikšmiškai tvirtina, kad yra stiprus ryšys tarp priklausomybės nuo interneto ir agresyvaus elgesio. Naršymas internete suteikia galimybę jaustis tam tikrų įvykių dalyviu išlaikant anonimiškumą. Tai didina individualizmo jausmą, kad galima elgtis paisant tik savo paties poreikių. Perkėlus tą patį santykį į realybę padidėja agresyvus elgesys. Be to, kompiuteriniai žaidimai dažnai yra smurtinio turinio, kuris orientuotas į anonimiškų žaidėjų ar tiesiog kompiuterinių veikėjų naikinimą siekiant pergalės. Pernai Kinijoje atliktas tyrimas parodė, kad vidurinės mokyklos moksleiviai, susidūrę su dideliu akademiniu spaudimu ir pokyčiais paauglystėje, ieško nusiraminimo naršydami internete ir žaisdami kompiuterinius žaidimus.
– Kodėl paaugliai smurtauja?
– Būdami vaikai jie neišmoko sėkmingų nesmurtinių strategijų, kaip patenkinti poreikius ir reaguoti į emocijas, tokias kaip pyktis, nusivylimas ir baimė. Paauglių smurto istorija prasideda vaikystėje, tik galbūt mažesne apimtimi, kitais būdais. Tiesa, būna atvejų, kai bręsdami paaugliai tarsi pasikeičia. Ramus, paklusnus vaikas tampa priešišku, atsikalbinėjančiu, nepatenkintu niurzga. Tai – normalus raidos etapas, kuomet vykstant kardinaliems kūno ir smegenų pokyčiams paaugliai ieško atsakymo į klausimą: „Kas aš esu?“, todėl išbando įvairias elgesio formas. Jie tarsi matuojasi naują rūbą, tačiau didžioji dalis, turėdami vaikystėje padėtus tinkamus pamatus, iš esmės supranta, kad toks elgesio modelis yra ne jiems.
– Smurtauja tiek berniukai, tiek mergaitės?
– Visais amžiaus tarpsniais vyrai yra fiziškai agresyvesni už moteris. Iš vienos pusės, tai lemia biologiniai veiksniai, iš kitos – visuomenėje vyraujantys stereotipai ir auklėjimo tendencijos. Mergaitės dažnai mokomos, kad muštis negražu, netinka, berniukai gi, kada ir kaip muštis, pavyzdžiui, jei reikia apsiginti. Berniukams dažniau nei mergaitėms siūlomos sporto šakos, susijusios su kovos menais. Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje atotrūkis tarp lyčių fizinės agresijos mažėja. Moterys iš tiesų naudoja fizinę agresiją, ypač kai jas išprovokuoja kitos moterys, tačiau vyrų fizinė agresija dažniau nei moterų baigiasi rimtais sužalojimais ir net mirtimi. Mergaitės dažniau naudoja vadinamąjį santykių smurtą, pavyzdžiui, apkalba, skleidžia gandus, manipuliuoja draugyste, ignoruoja.
– Kaip elgtis su agresyviu paaugliu šeimoje?
– Svarbu domėtis, kas su juo vyksta, bandyti suprasti. Nors supratimas dažnai painiojamas su pritarimu, pateisinimu, iš tiesų tai yra skirtingi dalykai. Galime sakyti paaugliui: „Aš galiu suprasti, kad tau kyla intensyvios emocijos, pyktis, kurį sunku suvaldyti, norisi rėkti, trenkti... Tačiau manau, kad yra ir kiti būdai, kaip tą pyktį išreikšti, kad niekas nenukentėtų.“ Toks principas turi būti taikomas nuolat. Dažnai manome, kad pasakius vaikams vieną kartą, jie turi tai prisiminti ir taikyti visose kitose situacijose. Tačiau įgūdis formuojasi tik nuosekliai jį kartojant. Dar vienas svarbus principas – bandyti išgirsti, ką sako paauglys, o ne užstrigti ties tuo, kaip jis tai sako. Jeigu paauglys pradeda kalbėti pakeltu tonu, dažnai nebesiklausome, ką jis nori pasakyti, tačiau pradedame priekaištauti, tildyti. Tada veliamės į konfliktą, girdime priekaištus, kad jo nesuprantame, kaltinimus, kad jis mums nerūpi. Tačiau vaiko skauduliai lieka neišsakyti. Pravartu apie paauglio agresyvų elgesį kalbėti ne įkarštyje, bet nuslūgus emocijoms. Reikia pabandyti aptarti, kas įvyko, ką kitą kartą būtų galima daryti kitaip. Tėvai gali padėti sudaryti tam tikrą „saugumo“ planą, kaip sau padėti, kai kyla stiprus pyktis.
– Ką galima padaryti vaikystėje, norint užbėgti elgesio problemoms paauglystėje?
– Būtina didinti vaikų emocinį raštingumą, mokyti atpažinti emocijas ir tinkamai jas išreikšti. Tačiau pirmiausia turime pasirūpinti savo emocinius raštingumu. Jeigu tėvai patys nemoka tvarkytis su emocijomis, mažai tikėtina, kad vaikas „stebuklingais“ būdais darželyje, mokykloje ar internete išmoks elgtis kitaip.
