Atsako psichologė Rūta Bubelienė
Gerbiama Janina, priimant naują potvarkį ne visada atsižvelgiama į moralinį ir psichologinį jo poveikį visuomenei. Šiuo atveju, matyt, labiau rūpinamasi sostinės įvaizdžiu, o galbūt siekiama ir pažaboti elgetavimą kaip pragyvenimo problemos sprendimo būdą.
Kita vertus, psichologui nedera to vertinti moraliniu požiūriu, tačiau kaip pilietis ir žmogus jis, be abejonės, turi savo nuomonę. Tokį valdžios žingsnį laikyčiau nevykusia kosmetine priemone siekiant paslėpti katastrofiškai augantį skurdą ir gilėjantį turtinį visuomenės susiskaidymą. Tai tas pat, kaip pleistru užlipinti pūliuojančią opą, užuot ją gydžius. Taigi galime nebent panagrinėti išmaldos davimą psichologiniu požiūriu.
Sutinku su jumis, kad užuojauta yra geras dalykas, sakyčiau, ji ir yra žmogiškų santykių esmė. Tačiau žmonės skiriasi ne tik gebėjimu atjausti.
Užuojautą nelaimėliams galime išreikšti skirtingai, nebūtinai duodami išmaldos. Skurdui mažinti tinka ir kitos priemonės, net ir naujų darbo vietų kūrimas. Daugumą mūsų trikdo elgetaujantieji gatvėse, ypač jei šie pinigų prašo įžūliai. Skurdo, nuosmukio vaizdas, jo artumas visada glumina, sukelia slogių minčių. Nejučia pagalvoji, kad ir tu gali atsidurti elgetos vietoje: anot patarlės, niekas nėra apdraustas nuo ubago terbos.
Vieni piliečiai smerkia elgetaujančius tvirtindami, kad šie patys kalti tiek nusiritę, kiti įtaria, kad elgetavimas – neblogas versliukas. O treti prašančiajam litą galbūt numeta ne tiek užjausdami, kiek tam, kad pasijustų geresni arba labiau pasiturintys, taigi saugūs.
Duodamas išmaldos toks žmogus tarsi nubrėžia ribą tarp vargetos ir savęs: „Ne, man tai negali atsitikti!“
Jei, gerbiama Janina, išsiaiškinsite, kodėl vis dėlto jums sunku praeiti nedavus išmaldos, geriau suprasite pati save. O tai pravartu ir psichologiniu, ir moraliniu požiūriu.
