Šeima - tai emocinių santykių sistema. W.R. Beaverso skalėje identifikuojami penki raidos lygiai ir santykių modeliai šeimos viduje. Pradėsime nuo paties žemiausiojo.
Penktasis lygis: tai „skausminga šeima“
Tai labiausiai disfunkcinis šeimos lygis. Šeima yra nedarni, joje nuolatinis pavojaus jausmas, įtampa tarp šeimos narių. Šią šeimą lydi praeities šešėliai, praradimai, kurie dažnai tinkamai neišgedimi ir neįsisąmoninami. Joje trūksta nuoseklaus autoriteto, prognozuojamų vaidmenų ar lūkesčių. Nėra aiškios lyderystės. Tokios šeimos analogas - anarchija tautoje ar pilietiniai neramumai.
Ketvirtasis lygis: tai „ribinė šeima“
Tokia šeima funkcionuoja kiek geriau. Stengiantis pažaboti chaotišką šeimos sistemą be struktūros ir vidinių taisyklių, metamasi į visiškai kitą kraštutinumą bei persiimama griežtomis taisyklėms. Chaosą pakeičia diktatūra. Autoriteto trūkumas leidžia atsirasti tironui, kuris dažnai valdo prievarta ir gąsdinimais. Vieni dominuoja, kiti nuolankiai paklūsta. Tai griežtos diktatūros atmosfera, kur kontroliuojamas ne tik šeimos narių elgesys, bet ir mintys ar jausmai. Mąstymas grįstas balta/juoda suvokimu, netoleruojamas dviprasmiškumas. Žmogus yra arba tobulas, arba monstras.
Trečiasis lygis: „taisyklių sujungta šeima“
Tai ne tokia primityvi emocinė sistema. Ir nors ji taip pat veikia pagal griežtus elgesio nurodymus, kaip kad „ribinė šeima“, tačiau šios taisyklės sukurtos pačių individualių grupės narių, o ne nuleistos iš aukščiau, kažkurio vieno autoriteto.
Kitaip tariant, kontrolė yra vidinė, o ne išorinė, primesta šeimos despoto. Šeimos nariai paklūsta nekvestionuojamoms taisyklėms, kurias priėmė kaip šeimos elgesio normas. Tačiau esminis dalykas yra šis: sistemos taisyklės yra svarbesnės už individus. Nesvarbu, ką šeimos nariai iš tikro galvoja ir jaučia, svarbu tai, ką jie turėtų galvoti ir jausti. Taisyklės reguliuoja elgesį spontaniškumo ir autentiškų patirčių sąskaita. Žmonės praranda ryšį su savo emociniu gyvenimu, jis turi būti užspaustas. Svarbiausias aspektas: šios šeimos potencialas intymumui išlieka ribotas.
Antrasis lygis: „adekvati šeima“, ir pirmasis lygis „optimali šeima“ pasižymi daugeliu bendrų požymių ir atspindi aukščiausią šeimos išsivystymą. Abi šios sistemos - tai egalitarinės struktūros, kur vertinamas kiekvieno šeimos nario įnašas. Jų skirtumai glūdi daugiausia jų potenciale tikrai intymiam šeimos narių ryšiui.
„Adekvačios šeimos“ sistemoje taisyklės yra aiškios, tačiau lanksčios. Jų tikslas yra tarnauti žmonėms, taigi jos gali būti peržiūrimos, jei to reikia. Tokiu būdu „adekvati šeima“ yra lanksti emocinė sistema, kuri geba augti ir keistis.
Pirmasis lygis: „optimali šeima“
Ji geriau nei visi ankstesni lygiai geba prisitaikyti prie pasikeitimų šeimoje ir jos gyvenimo ciklo įvykių. Tai daugiausia susiję su giliu saugumo jausmu ir pasitikėjimu emociniu ryšiu tarp šeimos narių. Kai kyla konfliktų, tikima, kad jos pavyks išspręsti, o jei ne, gerbiami požiūrių skirtumai.
Tokia šeima gali priimti tiek meilę, tiek neapykantą; tiek savyje, tiek kituose. Čia gali būti išreikšta visa jausmų skalė, ir šie jausmai bus priimti. Individualūs skirtumai regimi kaip praturtinantys, o ne grėsmingi. Ir galiausiai šios šeimos nariai nuoširdžiai mėgaujasi vieni kitų draugija.
Šiuo švenčių laiku pamėginkite atsitraukti ir lyg iš šalies pažvelgti, kaip bendrauja jūsų šeima. Įvertinkite, kaip funkcionuoja jos emocinė sistema tokiais esminiais aspektais, kaip galia, kontrolė, komunikacija, intymumas.
Žvelgdami iš perspektyvos, turėkite omenyje, kad bendravimo stilius gali keistis. Tereikia pradėti nuo savęs ir pasikeis visos šeimos sistemos dinamika.
