Šeima – viena didžiausių vertybių mūsų visuomenėje, tačiau kaip auginti vaikus vis dar niekur nemokoma. Mokykloje mes kalame chemijos formules, sprendžiame lygtis, kurių gyvenime prireiks geriausiu atveju vienam iš šimto. Tačiau nieko nesimokome apie tai, kaip kurti santykius ir auginti asmenybę. Nenuostabu, kad šeimas sukūrę ir vaikų susilaukę žmonės dažnai pasijunta beviltiškai, kai susiduria su problemomis, prieš kurias jaučiasi visiškai bejėgiai.
© Shutterstock nuotr.

Apie didžiausią iššūkį gyvenime – vaikų auklėjimą kalbame su Individualiosios psichologijos konsultantu, dalyvavusiu STEP tėvų įgūdžių programoje, turinčiu darbo jaunimo linijoje patirtį ir jau nebe pirmus metus vedančiu tėvų grupes bei konsultuojančiu „Tavo vaiko“ žurnale Virginijumi Varkaliu.

- Kada prasideda vaiko auklėjimas?

- Aš manau, kad auklėjimas prasideda tada, kai pora sužino, kad laukiasi vaiko. Labai svarbu, į kokią atmosferą tas vaikas patenka, nes toje terpėje kūdikis ir pradeda formuoti save kaip asmenybę. Nuo to, kaip suaugę su juo elgiasi, koks yra jų požiūris į tą naują žmogų – gugavimai, kalbinimai, lietimai, nešiojimai – tai padeda vaikui vystytis kaip asmenybei.

Girdėjimas minkšto mamos balso, mamos žvilgsnis, prisilietimas prie kūno šilumos... Juk kūdikis ne tik nori būti pamaitintas, bet jam reikia mamos ir tėčio meilės, šilumos bei parodymo, kad jis yra svarbus ne tik tada, kai verkia. Tai jam suteikia bendrumo jausmą, prigimtinį norą būti bendrai su žmonėmis, kurie juo rūpinasi.

- Su kokiomis problemomis tėvai ateina į grupes, kokios pagalbos jie tikisi?

- Tėvai nori tvarkos, paklusimo, noro išmokti susikalbėti. Grupės metu jie gauna atsakymus į tai. Jie gauna užduotis, medžiagą, metodiką, pasidalinimus, kur jie tikrai mato, kad tai veikia. Didžiausias grupės darbas ir nauda yra tai, kad tėvai suvokia, kaip yra būti vaiku ir kaip būti santykyje su vaiku. Ir tuo pačiu supranta, kad tai yra tikrai darbas.

Tėvystė yra galbūt sunkiausias darbas po darbo su savim, lyginant su visais visais kitais darbais, kurie yra Žemėje. Valstybei ar įmonei vadovauti nėra taip sudėtinga, kaip būti šeimoje su vaikais. Nes šeima, kas labai keista, bet įprasta mūsų visuomenėje šiuo metu, labai dažnai yra nukeliama į antrą planą. Nors daugelis svajoja apie gerus santykius, bet į priekį iškeliama karjera, santykiai tarp bendradarbių.

O vaikams visiškai neįdomu, kokios buvo ar yra mamos pareigos, kokios tėčio pareigos, kiek jis uždirba ir su kokiu automobiliu važinėja, koks jo statusas visuomenėje. Vaikams svarbūs jų poreikiai. Kad mama būtų šalia tada, kai jiems skauda ar jie nori valgyti, kada jie nori pažaisti. Tai pačiai mamai reikia tėčio, kad jis ją pakeistų, kad ją išleistų kažkur atgauti jėgas.

- Kadangi mūsų niekas neišmokė ir vaikai šeimoje tinkamo pavyzdžio negavo, kaip reikia auklėti vaikus, pasvajokime, kur turėtų būti to mokoma? Mokykloje? Ar po mokyklos baigimo kažkokiose įstaigose? Kur reikėtų mokytis būti gerais tėvais?

- Geras klausimas. Pirmąją auklėjimo patirtį mes visgi gauname savo šeimose. Iki 5-7 metų mes būname savo mini-sociume, mini-valstybėje –šeimoje ir matome, kaip tėtis bendrauja su mama, kaip bendrauja močiutė su seneliu, seneliai - su tėvais. Tai galbūt turėtume pradėti kalbėti, kad apie tarpusavio santykius – pagarbą, galėjimą turėti kitą nuomonę – turėtų būti dėstoma mokykloje ir tai turėtų sudaryti nemažą mokslo dalį. Ir didesnę nei matematika ar chemija. Juk kai mes ateiname į porą, mes nenaudojame nei gramatinių taisyklių, nei aritmetinių lygčių nesprendžiame.

Mes sprendžiame tarpusavio bendravimo problemas – kaip aš priimu kitą žmogų, kitą nuomonę, kiek man yra svarbu, kaip aš moku palaikyti kitą. Čia yra ta pedagogikos terpė, kurioje turime didelę spragą. Mes esame orientuoti į žinias, kurios reikalingos darbui. Karjera lyg turėtų būti pirmame plane, o tarpusavio santykiams turime labai mažai pamokų, kursų ir bendrai supratimo.

O kaip gi būti žmogumi bendraujant sociume? Ką aš turėčiau išgirsti, ką turėčiau pasakyti? Kaip man reiktų išmokti kalbėti, kad mane išgirstų? Kaip turėčiau atsakyti, kad kitas suprastų? Yra aktyvaus klausymosi kursai, kurie galėtų būti dėstomi mokykloje. Mokoma kalbos naudojimo, kur kalbėtume be kaltinimo apie kitą asmenį, kalbėtume apie save, kaip aš jaučiuosi šitoje situacijoje, kas man patinka ir kas nepatinka.

Manau, kad mokykloje galėtų būti tokios pamokos, suteikiančios pagrindus, kas padėtų lengviau susikalbėti ir komunikuoti mums tarpusavyje. Ir atėjus į porą ar į šeimą mes galėtume rasti bendrą kalbą. Nuspręsti, kokie yra mūsų bendri tikslai, auklėjimo kriterijai. Skandinavijoje, Europoje, Amerikoje – ten žmonės netgi sukūrę šeimas ieško kursų, eina į grupes, kad išmoktų.

Jie sako paprastai: kadangi man to trūksta, aš tikrai nesijaučiu, kad esu tai patyręs – santykiai yra nauja, vaiko atsiradimas yra nauja, tai einu to pasimokyti. Ir tame nieko nėra gėdingo. Jie tai supranta kaip normalų tobulėjimą tam, kad aš kaip asmenybė progresuočiau ir judėčiau į priekį.

Pas mus gi atvirkščiai – jeigu aš kreipiuosi pagalbos į specialistus ar einu į kursus, vadinasi, su manimi kažkas yra negerai. Nors, tiesą pasakius, visi, kas atėjo į tėvystės įgūdžių tobulinimo kursus, yra vieni iš tų sveikesnių ir geresnių tėvų savo vaikams. Nes ieškodami supratimo ar gilindami savo žinias jie tikrai žino daugiau ir gali pateikti geresnį pavyzdį savo vaikams. Ko mes negavome iš savo tėvų ir savo mokyklų.

- Ar vaikai turėtų būti baudžiami?

- Ar darbuotojas turi būti baudžiamas įmonėje? Nes įmonės kartais klausia savo darbuotojų: kaip jūs norėtumėte būti nubaustas.

Kadangi aš atstovauju Individualiąją Psichologiją, A. Adlerio mokyklą, mes sakome, kad vaikai neturėtų būti baudžiami, o turėtų patirti logines arba natūralias pasekmes. Natūralios pasekmės būtų: jei aš šiandien neužsidėjau pirštinyčių, man šąla rankytės. Jeigu aš nesuvalgiau pietų, o pietų metas baigėsi 15 valandą, tai aš gausiu valgyti tik 18 val. vakare.

Ir čia yra mano, kaip suaugusiojo sunkumas atlaikyti vaiko prašymus ir ašaras, kurias jis moka atitinkamam amžiuje naudoti. Nes kūdikystėje kartą išmokęs, kaip jus prisišaukti į pagalbą ir parodyti, ko jis nori, tai būdamas 7 metų jis kuo puikiausiai moka jas įjungti ir išjungti. Taip jis gali bandyti išprašyti saldainio prieš pietus ar vakarienę ir tėvai gal duos, kad tik jis atstotų. Ir tokiu elgesiu mes parodome, kad vaikai gali mus valdyti, reikalauti ir jiems yra neprivalu laikytis nustatytų taisyklių.

Jeigu mes papirkinėjame vaiką, sakydami, „suvalgyk pietus, tada gausi saldainį“, „suvalgyk vieną kąsnį, tada gausi saldainį“, tai mes vėl rodom, kad tos pakišos už tai, ką jis turi natūraliai daryti, tikrai yra netinkamos. Tai natūralios pasekmės.

O loginės pasekmės pavyzdys būtų, jei vaikas bėga į gatvę, ištraukdamas rankytę, ir tai yra labai nesaugu, mes negalime leisti jam patirti natūralios pasekmės, kad jis pakliūtų po automobilio ratais. Tai mes turime vaiką informuoti ir pasakyti, kad: „kadangi tai yra gatvė, tu turi laikytis už rankos. O kadangi mums šiandien nepavyko pasivaikščioti, grįžtam namo“. Arba „kadangi į svečius mes išvažiavom per vėlai, nes labai ilgai rengėmės, tai svečiuose pabūsime trumpiau“.

Jeigu nuvažiavus į parduotuvę vaikas krenta ant žemės, reikalaudamas nupirkti visus daiktus iš eilės, ir jeigu yra susitarimas, kad isterijos atveju mes išeiname iš parduotuvės, nepirkdami apskritai nieko, tai taip ir darome, o ne puolame vaiką mušti ar grasinti, kad grįžę namo jį prilupsime, ką dažniausiai mūsų visuomenė dar daro.

Vaikas puikiai žino, kada jis gali išsireikalauti. Pagal Individualiąją psichologiją mes žiūrime, koks čia buvo vaiko tikslas – ar jis to žaislo norėjo, ar parodyti, kas namuose viską valdo.

Literatūros šiais laikais tikrai yra nemažai, galima rasti jos knygynuose. Kuo padeda kursai? Jų esmė ir yra, kad tėvai, gaudami ir teorinių, ir praktinių žinių, jas pagilina ir tą informaciją pamato kitomis akimis.

- O kaip praktiškai, turint teorijos, susitvardyti, kai vaikas pastoviai ką nors iškrečia – skaičiuoti iki šimto?

- Iš esmės atsitraukimas būtų geriausia pagalba tiek suaugusiam, tiek vaikui. Nes rėkimas labai greitai gali atvesti prie fizinio smurto. Tad tam, kad taip nenutiktų, geriausia, kad tėvai pasišalintų. Aišku, jeigu yra tam galimybės – saugi zona arba kitas suaugęs, kuris galėtų pasirūpinti vaiku.

Bet labai reikėtų pravėdinti tuos jausmus ir emocijas. Nes kai mus užvaldo emocijos, protas neveikia. Tai lyg dviejų juostų autostrada, kur protas su jausmu tuo metu niekaip nesusikerta. Ir dažnai būtent apimti kažkokios emocijos tėvai ir pasielgia ne taip, kaip reikia. Nes jei kalbėtume su jais po smurtinio įvykio, jie sakytų: „aš nežinau, man protas aptemo“.

Tas pats galioja ir tarpusavio santykiams: ar yra geriau aiškintis rėkimu ir smurtu ir kur tai nuveda – mes turime tikrai ne vieną pavyzdį, kur žmonės, neišėję, neatsitraukę, nenusiraminę aiškinosi santykius ir kuo visa tai baigėsi. Tai turėtume tą patį šabloną uždėti ir santykiuose su vaikais.

Vaikams tikrai yra nesaugu, kai mes neprotaujame, o esame įsiplieskę emocijomis. Išeiti, užsidaryti vonioje, pasileisti vandenį, išeiti į kiemą, pasivaikščioti, pakvėpuoti; eiti pamiegoti, jei esame labai pavargę po darbo, o ne sakyti: man taip šiandien nesisekė darbe, kad jūs man geriau akyse nesirodykite. Gerai, jeigu yra kitas suaugęs, kuris galėtų nuraminti, kad automatiškai nebūtų griebiamasi alkoholio, kad tas pabėgimas būtų ne į destrukciją, o į nusiraminimą. Pabuvimas duše ar vonioje tikrai padeda žmogui nusiraminti.

Mamoms, kurios faktiškai 2 metus neišeina iš namų arba nepaleidžia vaikų, šeimų konsultavime mes sakome, kad vienas iš namų darbų yra į savaitę bent jau valandą skirti sau be šeimos, susitariant su kitais suaugusiais, kas galėtų tas dvi valandas prižiūrėti kūdikį. Nes jeigu mama savimi pasirūpina, ji gerai jaučiasi ir kūdikis taip pat.

Čia mes galime prisiminti skrydį lėktuvu, kai stiuardesės aiškina, kad katastrofos metu iš pradžių turi pasirūpinti suaugę. Nes jei suaugęs nepasirūpins, vaikas gali būti per mažas pasirūpinti savimi. Taigi jeigu mes norime pasirūpinti vaikais, turime būti adekvatūs, emociškai stabilūs – štai tokie namų darbai.

- Kokie ateina tėvai į grupes?

- Tėvai ateina įvairūs, įvairaus socialinio statuso, ir daugiavaikiai, ir nedaugiavaikiai. Ateina ir poros, ir pavieniai tėvai. Labai džiugu, kad jau šiais metais padidėjo tėčių kiekis. Grupėse, kurios buvo šį rudenį, virš 30 proc. buvo vyrų, kurie tikrai domisi. Tai rodo, kad visuomenėje auklėjimas tikrai yra svarbu ne tik mamai: kaip būti su vaikais, kaip sutarti, kaip geriau auklėti svarbu tampa ir tėčiams. Ne kaip geriau pamaitinti ekologiška koše ar kitu maistu, bet kaip tą bendrą santykį pagerinti tarp tėvų ir vaikų ir kad tėvystė ir šeima būtų smagus dalykas.

Grupes mes skirstome pagal amžiaus raidą, tad visi tėvai susiduria su tomis pačiomis ar labai panašiomis problemomis. Ir tai labai gerai, kad jie visi patenka į tą pačią grupę pagal amžių, nes tada jie gali ir pasidalinti savo idėjomis ir problemų sprendime, gali pasidalinti tuo, kas jiems pavyko ir padrąsinti kitus pabandyti elgtis kitaip.

Tikrai ne vienoje grupėje nuskambėjo: „tai ne man vienam taip yra nelengva“. Taigi visi gauna to padrąsinimo, kad tikrai tų tobulų tėvų įvaizdžio vaikymasis ar laikymasis yra fiktyvus. Ir tas pripažinimas, kad aš esu netobula mama ar tėtis, palengvina tą buvimą tėčiu ir mama. Taip, visi mes esame klystantys, visi mes esame žmonės ir taip yra skatinama keisti suaugusiojo elgesį ir atsiprašyti vaikų: „nepyk už tai, kad aš parėkiau, pašaukiau, nekalbėjau, kad pykau ant tavęs“.

- Kokias temas nagrinėjate tėvų grupėse?

- Aptariame tokias temas kaip tvarką, bausmes, šeimos atmosferą.

Jeigu kalbėtume apie priklausomybes, tai būtų paaugliukų grupės, kurios jau šiandien yra programoje. Pagal poreikį mes galime apie tai kalbėti, nes šiandien ypatinga problema yra mobilūs telefonai arba sėdėjimas internete. Jeigu mes prisimintume savo paauglystę ir kiek mes laiko praleisdavome prie telefonų, tai irgi buvo priklausomybė, kaip ir knygų skaitymas, kurią tėvai taip pat drausdavo vaikams, kaip dabartiniams vaikams draudžiamas sėdėti prie interneto. Nes čia mes kalbėtume apie tą savotišką vaiko pabėgimą į kitą erdvę, į kitą zoną. Tai malonumo paieška ir priklausomybė.

Kas tokio vyksta šeimoje, kad aš čia nenoriu būti, nenoriu čia likti? Mūsų vaikai yra tas indikatorius, kuris parodo, kad santykyje, bendravime yra ne viskas taip faina, kaip mes norėtume ir kaip norėtų vaikai. Tai paimtas ir prie stalo maigomas telefonas būtent apie tai ir bylotų - kad bendravimas yra sutrikęs, tam vaikui tikrai yra neįdomi šita šeima ir jis norėtų ją pakeisti ir būti kitur.

Kita vertus, mes turėtume žiūrėti pagal vaiko raidą, kad nepilnamečiui, paaugliui vis dėl to yra labai svarbu jo amžiaus žmonės ir įsitvirtinimas būtent tarp bendraamžių. Kaip aš jiems atrodau kaip asmenybė ir t.t. Tai yra temos, kurias mes galime paliesti ir esant poreikiui tėvų su tokiais vaikais, kalbėtume būtent apie tai.

- Kokiuose miestuose organizuojamos tėvų grupės?

- Jas galima atrasti tikrai ne viename mieste, tai ir STEP programose, ir Individualiosios psichologijos. Šiuo metu būtų Vilniuje ir Kaune, gal kas norės Klaipėdoje. Viskas priklauso nuo pačių tėvų poreikio. Jeigu jis yra labai didelis kad ir Rokiškyje, kur yra 15 šeimų, norinčių į šią programą, manau, tikrai atsirastų ir tas vadovas, kuris galėtų tai padaryti.

Iškilus problemoms siūloma abiem tėvams praeiti programą, bet aš, kaip vadovas, rekomenduočiau eiti į skirtingas grupes, nes vis dėlto šeimos, tėčiai ir mamos savo problemas ir savo vaikus mato skirtingai. Ir tam, kad jie būtų laisvesni vienas nuo kito požiūrio, galėtų pasireikšti, tikrai siūlau lankyti grupes skirtingu laiku.

Artimiausia tėvų grupė startuoja Vilniuje birželio 10 d. 18 val. Didžioji g. 34. Grupės programa turi aiškią struktūrą ir yra įgyvendinama per 10 kassavaitinių užsiėmimų su tėvais, kurių kiekvienas trunka 2 val. Užsiėmimai mokami.

Registracija į grupes: tevugrupes@gmail.com

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos kariniame biudžete – akivaizdūs pokyčiai: ką tai reiškia (5)

Visur, bet tik ne gynybos srityje taupiusi Rusija susidūrė su ekonomine realybe ir buvo priversta...

Adekvačias algas užtikrinti turėjusi naujovė panašėja į didžiulę nesėkmę (182)

Turbūt kiekvienas darbuotojas norėtų žinoti, kada ir dėl kokių priežasčių didės jo alga. Tai...

Naktį fiksuotas rekordinis speigas (24)

Penktadienio naktį Lietuvoje fiksuoti rekordiniai šią žiemą šalčiai.

Naujas Majausko sumanymas: donorais taptų visi, kas nepaprašys kitaip (1021)

Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas siūlo keisti Lietuvoje galiojančią donorystės...

Kaunas tikisi privilioti „Samsung“

Kaunas pradėjo kurti inovacijų parką, į kurį ruošiasi privilioti technologijų milžinę „...

Pranckiečio verdiktas: VRK pirmininkė Matjošaitytė dirbo teisingai (23)

Seimo pirmininkas „valstietis“ Viktoras Pranckietis šiuo metu nemato būtinybės iš pareigų...

Nelaimės keliuose: specialistai naujus vairuotojus vadina prarastąja karta (333)

„Vairuotojus, kurie neseniai gavo pažymėjimus, didžiąja dalimi galime vadinti prarastąja karta....

Grynųjų pinigų neatsisakoma dėl gyventojų nepasitikėjimo bankiniais atsiskaitymais (81)

Lietuvoje nacionaliniu mastu skatinamas grynųjų pinigų naudojimo mažinimas, taikomi atsiskaitymų...

Istorija, sukrėtusi Lietuvą: kaip visa tai prasidėjo (1248)

Žinia, kad Jungtinėse Valstijose suimta buvusi Seimo narė Neringa Venckienė , ne vieną privertė...

Avarija sostinės Geležinio Vilko gatvėje – susidūrė 7 automobiliai gali susiformuoti spūstys (6)

Penktadienio rytą vienoje iš svarbiausių sostinės transporto arterijų – Geležinio vilko...