Pernelyg ryškios spalvos, kaip ir pernelyg blyškios, turi neigiamos įtakos darbingumui. Vienos pernelyg jaudina, kitos priešingai, sukelia snaudulį. Patarkite vaikui pasirinkti ramius švarius atspalvius ir šiltus tonus: geltoną (gerina nuotaiką), alyvinį, auksinį, žalią (didina darbingumą), švelniai žydrą (skatina smegenų veiklą), kreminį, terakotinį. O jei paauglys reikalauja rėkiančios rožinės ar bauginančios juodos spalvos, pasistenkite atrasti kompromisinį variantą (pavyzdžiui, juodas stalas alyvinių stelažų apsuptyje) ir tuo pačiu pasikonsultuokite su psichologu: kokios problemos taip neigiamai veikia jūsų mokinuką.
Sienos ir lubos prie darbo stalo – taip pat darbo erdvės dalis. Neblogai būtų ant sienos pakabinti lentą piešti su kreidutėmis ar didelius popieriaus lapus, ant kurių galima būtų rašyti žymekliais. Čia mokinys galės užsirašyti visas dienos užduotis, o vėliau su malonumu jas vieną po kitos galės ištrinti (ar išbraukti). Tuo pačiu tai yra gera vieta susirašyti svarbiems reikalams, dienotvarkei, gyvenimo šūkiams, tai yra erdvė įvairiausiems nuotaiką atitinkantiems piešiniams kurti, paaugliškam grafičiui.
Mielos smulkmenos
Naudingas papildymas būtų greta kabantys geografiniai žemėlapiai, lentelės, brėžiniai. Kad monotoniškoje kasdienybėje atsirastų džiaugsmingesnių natų, vaikas gali pasikabinti kokių nors paveikslų (padovanokite jam ką nors išties gražaus), plakatų, afišų. Tegu vienas, pats mėgstamiausias paveikslas būna pakabintas akių linijoje tiesiai priešais stalą. Atsitraukdamas pailsėti nuo sudėtingų užduočių mokinys pakels akis ir pamatys nuostabų portretą arba peizažą (bent reprodukciją). Ir akys pailsės, ir nuotaika pagerės.
Kad visa ši sieninė paroda negadintų tapetų ir galėtų akimirksniu keistis, prie sienų vos žemiau lubų pakabinkite bėgelius su pritvirtintu valu. Pora segtukų – ir naujas šedevras jau kabo. Ir jokios lipnios juostos, jokio plastilino, jokių vinių.
Mokinukų įprotis žiūrėti į lubas perduodamas iš kartos į kartą. Neverta dėl to ant jų pykti. Geriau ant lubų pakabinkite dangaus žvaigždėlapį (jį galima ir pasigaminti iš parduotuvėse parduodamų tamsoje šviečiančių žvaigždžių), laivų ar lėktuvų siluetų.
Darbo vietoje tvarką prižiūrėti būtina, bet sunku. Visų pirma, daugybė visokiausių daikčiukų (trintukai, pieštukai, dažai, mėgiamiausi žaisliukai, vadovėliai, sąsiuviniai) turi būti nuolat ištraukiami ir vėl padedami į vietą. Antra, pasaulyje pernelyg mažai pedantiškų vaikų, kurie būtų pasirengę kasdien viską išdėlioti į lentynėles ir dėžutes.
Kad nesipyktumėte dėl smulkmenų ir nepultumėte herojiškai valyti vaiko stalo nuo daugiaaukščių daiktų šūsnių, tėvams derėtų tame kambaryje, kur vaikas ruošia pamokas, pastatyti stelažą su skirtingų aukščių lentynomis (įvairių formatų knygoms) ir įvairių dėžių bei dėžučių, krepšį skalbiniams. Į šias dėžes vaikas galės greitai sumėtyti viską, kas jam tuo metu nereikalinga ant stalo.
Būtų gerai, jei dėžutės būtų skirtingų spalvų (galima bendromis šeimyninėmis pajėgomis paprastas dėžes apklijuoti spalvotu popieriumi ar simboliniais paveikslėliais), taip mokiniui bus paprasčiau išsiaiškinti, kas kur turi būti. Pavyzdžiui, mėlynoje dėžėje – sąsiuviniai, geltonoje – dažai, piešimo albumai ir plastilinas, žalioje – rašikliai, pieštukai, flomasteriai. Savaime suprantama, tėvai neturi teisės be mokinuko leidimo knistis šiose dėžėse, kad ir kaip jiems norėtųsi sužinoti, ko jose esama.
Ant laisvo sienos pakabinkite atraižą audinio su prisiūtomis kišenėlėmis – svarbioms smulkmenoms, kurios visuomet turi būti po ranka. Kur nors prisukite porą kabliukų krepšiams, maišeliams, kuprinei, kad visa tai nesimaišytų po kojomis.
Jei vaikas yra tikras savo darbo kambario šeimininkas, vadinasi, viskas turi būti išdėstyta taip, kad jis viską galėtų lengvai pasiekti. Tai svarbu nusiteikimui dirbti – vadinasi, ir darbo kokybei.
Kiekvienas vaikas - ypatingas
Bet kuris iš tėvų aiškiai žino: jo vaikas yra visiškai nepanašus į jokį kitą. Ir jo darbo erdvė turi būti ypatinga, parengta įvertinant mokinuko savitumą.
Nerimastingiems, savimi nepasitikintiems mokinukams svarbu priešais save turėti kokių nors daiktų, padedančių save paskatinti, sustiprinti atėjus silpnybės akimirkai. Tai gali būti mamos ar draugo padovanotas žaisliukas, mėgiama knygelė, fotografijos, lipdukai. O štai vaikams, kurių dėmesys yra labai nepastovus, visos šios mielos smulkmenos tik trukdys. Jiems būtinas „steriliai“ švarus stalas, kad niekas neatitrauktų dėmesio nuo pamokų.
Greitai pavargstantiems mokiniams svarbus interjero elementas yra laikrodis.
Jei kambaryje pakabintos supynės ar virvė, bokso kriaušė (berniukui), tarpduryje įtaisytas skersinis, po lova paslėpti svarmenys ar šokdynė (mergaitei), tai po 10 minučių pertraukos mokinys galės efektyviai tęsti darbą.
Silpnavaliams mokiniams, kol kas nesugebantiems laikytis visų įsipareigojimų, būtina priešais save nuolat matyti neatidėliotinų dienos darbų sąrašą (padarytus darbus išbraukti, tuo pačiu peržiūrėti, kas liko), rytojaus pamokų grafiką, mamos raštelį ar paties rašytą pasižadėjimą: „Iš pradžių - pamokos, po to - kompiuteris“.
Beje, kai kuriems vaikams kompiuteris yra tiesiog neįveikiama pagunda. Tokiu atveju šis viliojantis aparatas turėtų stovėti kuo toliau nuo mokinio darbo stalo, pavyzdžiui, bendrajame kambaryje. Tokiu būdu vaikui bus lengviau apsisaugoti nuo pagundos, o tėvams paprasčiau kontroliuoti, kad vaikas neprisiklijuotų prie ekrano tuo metu, kai turėtų daryti namų darbus.
