Visų pirma jis juos priima į savo širdį, ir tik tada – į šeimą. Jis turi finansinių galimybių užtikrinti vaikams geras sąlygas, tačiau ypatingą pagarbą kelia jo požiūris į vaikų auklėjimą. Nuo ko viskas prasidėjo

Romanas Avdejevas gimė Odincovo, ilgai su šeima gyveno komunaliniame bute. Viename kambaryje jie gyveno keturiese: močiutė, tėtis su mama ir Romanas. Be to, pas juos nuolat atvažiuodavo giminaičių, ateidavo draugų ir visiems būdavo jauku, linksma, gera. Nors tėvams, greičiausiai, nebuvo lengva, bet jie mokėjo namuose sukurti tokią atmosferą, kad visi jaustųsi patogiai, nors ir nedideliame kambaryje.

Vėliau šeima gavo dar vieną kambarį, tačiau šeimynykščių tarpusavio santykiai taip ir liko šilti. Tėvai visada stengėsi suprasti sūnų, net paauglystėje, kai jis trankydavo duris, o kartą apskritai išėjo iš namų, apkaltinęs tėvą ir motiną, kad jie jo nemyli. Ko gero, būtent tada, vaikystėje, jis ir suvokė, kokia turi būti šeima.

R. Avdejevas ir šiandien labai pagarbiai vertina mamos Galinos ir tėčio Ivano nuomonę – tėvai dabar gyvena kaimyninėje gyvenvietėje ir dažnai ateina į jo namus pėsčiomis, iš anksto neperspėję.
Baigęs mokyklą R. Avdejevas įstojo į Maskvos energetikos institutą, atitarnavo kariuomenėje, po to ėmėsi verslo – jis turėjo dekoderių gamybos kooperatyvą. Vėliau įsigijo Maskvos kredito banką.

Tada jis jau turėjo du sūnus, kurie gimė pirmoje santuokoje. O 2002 m., jau su antra žmona, jis įsivaikino dvynukus Katią ir Timūrą. Deja, jau tada verslininko sutuoktinė žinojo, kad serga onkologine liga, bet tikėjosi ją įveikti. Ir net tuo nelengvu laikotarpiu ji visiškai palaikė vyro norą priimti į šeimą vaikus.

Priimti vaiką

Noras įsivaikinti vaikų Romanui Avdejevui kilo ne spontaniškai. Ilgą laiką jis padėdavo vaikų namams ir priėjo prie išvados, kad tai yra beprasmiška.

Dabartinė Romano Avdejevo žmona Jelena ne šiaip palaikė vyrą. Ji už bankininko ištekėjo, kai jis jau turėjo 12 vaikų ir tiksliai žinojo, kad tai dar toli gražu ne riba.

Jo dažnai klausia, kam jam reikia prisiimti tokią naštą. Juk verslas reikalauja dėmesio ir jėgų, o vaikų auklėjimo taip pat negalima palikti likimo valiai. Bet Romanas tiksliai žinojo, kodėl taip daro. Jis tiesiog negali kitaip. Vaikų auklėjimas – svarbiausias jo gyvenimo darbas.

Jis niekada nesirenka vaiko, tik stengiasi paimti mažylį, kuris nuo pat ankstyvo amžiaus gyvens šeimoje. Vyras juokiasi: vaikai kartais liūdnai pasakoja apie savo sunkią vaikystę, nors į R. Avdejevo šeimą pateko būdami visai maži – kūdikiai, kai dar tikrai negalėjo sąmoningai suvokti juos supančios aplinkos.

Paprasta laimė

R. Avdejevo sklype stovi trys namai. Tai ne prabanga, o būtinybė – juk kiekvienas vaikas turi turėti savo asmeninę erdvę, savo kambarį. Įdomiausia tai, kad visa šeima gyvena kiekvienas savo režimu. Nėra bendro kėlimosi ar ėjimo miegoti. Šeimos galva paprastai atsikelia anksčiau už visus ir išvažiuoja į darbą, stengdamasis nepažadinti namiškių.

Vaikai keliasi pagal savo režimą. Moksleiviai mokosi trijose skirtingose, paprastose mokyklose, kurios suteikia normalų išsilavinimą. Vaikai lankė paprastus savivaldybės darželius. Romanas ir jo žmona iš principo nenorėjo vaikų leisti į jokias elitines mokymo įstaigas.

Avdejevas prisipažįsta: jaunesniuosius vaikus jis įsivaikino prieš septynerius metus. Kol kas čia ir sustojo. Jis žino, kad galėtų įsivaikinti dar daugiau mažylių, bet tada vargu ar jam užtektų laiko ir jėgų dalyvauti kiekvieno jų gyvenime. R. Avdejevas mano, kad jokiu būdu negalima kompensuoti dėmesio trūkumo vaikams dovanomis, madingais technikos įtaisais ir kelionėmis į Maldyvus. Vaikui svarbiausia jausti tėvų meilę, jų dėmesį ir rūpestį – tai svarbu ir didelėje, ir mažoje šeimoje.

Dar tada, kai Romanas padėdavo vaikų namams, jis pastebėjo: vaikai iš vaikų namų užauga neprisitaikę prie gyvenimo, neturi savarankiško gyvenimo įgūdžių. Jie nesuvokia, kas yra privati nuosavybė, nemoka gaminti ir skalbti. Todėl jo namuose viskas kitaip. Taip, maistą gamina virėjas, tačiau kai virėjui laisvadieniai, mergaitės mielai išverda košės ir makaronų, koldūnų ir dešrelių, ir net pagamina saldumynų, kurių tėtis tiesiog negali atsisakyti.

Šeimoje be virėjo dar dirba septyni žmonės, kurie padeda nuvesti vaikus į mokyklą, pataria, kaip parašyti rašinėlį arba išspręsti lygtį. Beje, spręsti matematikos užduotis Romanas stengiasi vaikams padėti pats. Visi vaikai nuo pat ankstyvo amžiaus būtinai mokosi anglų kalbos.

Paaugusiems vaikams suteikiama galimybė mokytis užsienyje, tačiau tik per atostogas.

Romanas Avdejevas, nepaisant labai didelio užimtumo, visada randa laiko vaikams. Jis jų nespaudžia, bet visada aiškiai leidžia jiems suprasti – jis svarbiausius sprendimus šeimoje priima todėl, kad yra vyresnis ir labiau patyręs. O dar dėl to, kad finansiškai visus aprūpina. O jo žinia vaikams tokia: mokykitės būti savarankiški ir priimti sprendimus.

Jis stengiasi auklėti vaikus savo pavyzdžiu ir niekada nepamiršta apie tai, kad vaikams reikia jo meilės. Materialiniai daiktai, žinoma, labai svarbūs, bet daug svarbesni yra jaukūs šeimos vakarai, kartu su sūnumis sukalta medinė taburetė, išvyka į vasarnamį, pasėdėjimai prie laužo, sportavimas kartu.

R. Avdejevas neslepia, kad vaikams jis nepaliks turto. Kiekvienam jų jis padės įgyti išsilavinimą, susirasti darbą, įsigyti gyvenamąjį būstą ir savarankiškai pasirinkti gyvenimo kelią. Tačiau palikti jiems turto, kad jie galėtų nieko neveikti ir taptų veltėdžiais, Romanas neketina.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt