Pataria psichologė Jūratė Bortkevičienė:
Svarbus tėvų nusiteikimas
– Vieno recepto čia negali būti, kiekviena šeima renkasi pagal galimybes, savo būdą. Tačiau, priešingai nei gali atrodyti, svarbiausia, kad šiam atsiskyrimui būtų pasiruošę tėvai. Dažniausiai tai, kaip atžalai pavyks adaptuotis prie naujos aplinkos, priklauso būtent nuo jų – jei tėvai išgyvens, nepasitikės žmogumi, kuriam palieka vaiką, šiam nuo to bus tik sunkiau. Net yra pastebėta, kad dažniausiai vaikui sunku prisitaikyti būtent dėl to, kad to nepadaro tėvai. Šie turi jaustis drąsiai, pasitikėti, suvokti, kad mano vaikas jau žengia į naują etapą ir padėti jam išgyventi visus adaptacijos etapus.
Kaip vaiką paruošti atsiskyrimui?
Kalbant apie lopšelį-darželį, jei galvosime, kad vaiką kažkur „ištremiame“, tai taip ir bus. Bet jei mąstysiu, kad vedu vaiką į ugdymo įstaigą, kur jis mokysis bendravimo, naujų dalykų, įgūdžių, bus didelis skirtumas. Be abejo, kad abstrakčiai vaikui sakant, kad eiti į darželį bus smagu, susirasi draugų ir pan., tai gali būti sunku suprasti. Tačiau jei nuosekliai papasakosime, ką ten vaikai veikia – valgo pusryčius, plauna rankytes, žaidžia, eina į lauką, valgo pietus, pamiega, apsirengia, valgo vakarienę, pažaidžia ir sulaukia tėvelių – tą bus lengviau priimti. Tik nereikia akcentuoti, kad tėvai ateis po vakarienės, nes gali būti, kad iškart po jos neateis, o vaikas pasijaus pamirštas.
Išlaukti „ožius“
Dažnai pasitaiko situacija, kai iš pradžių vaikas noriai eina į darželį ir tėvams viskas gali atrodyti nuostabu, tačiau po kelių dienų atžala isteriškai krenta ant grindų ir niekur iš namų kojos kelti nebenori. Tai yra visiškai normalu. Vaikui kurį laiką buvo įdomu, smalsu, o dabar jis nori grįžti namo, ten, kur šimtaprocentinis dėmesys skirtas tik jam. Dėl to gali prasidėti verkimas, nenoras valgyti, nemiegojimas. Kai suprantama, kad tai – natūralus adaptacijos laikotarpis, viskas susitvarko, vėliau vaikas pamažu prisitaiko prie naujos aplinkos. Taigi svarbiausia tėvams nepulti į paniką ir nepradėti mėtytis tarp jau padarytų sprendimų.
Auklė – ne išeitis?
Be abejo, yra skirtingų vaikų, vieniems eiti į lopšelį bus tikrai neįmanoma užduotis. Tačiau tėvai negali būti tikri, ar ir auklė pateisins jų lūkesčius. Aišku, yra situacijų, kai tai bus geresnis sprendimas. Pavyzdžiui, jei vaikas tris savaites per mėnesį serga, o vieną eina į darželį, jam vis tenka iš naujo adaptuotis. Tą savaitę jis vėl patiria daug įtampos, streso, taip slopinamas imunitetas, tad nenuostabu, kad vėl suserga. Negana to, kartais vaikai net pripranta, kad gali sėdėti namuose tol, kol pasveiks, tad viskas įsisuka lyg į užburtą ratą. Tokiu atveju išties verta pagalvoti, gal vaikui dar per anksti į lopšelį, verta sustiprėti ir pabūti su aukle.
Taip pat reikia aiškiai apsibrėžti, kokios auklės norima. Kokio amžiaus, kokio tipo ji bus – ta, kuri eina į lauką ar vis būna namuose, kuri įjungs televizorių ar skaitys knygeles? Ko noriu iš jos – ar tik kad pabūtų su vaiku, ar kartu ir ugdytų? Iškart reikia aiškiai išsakyti pageidavimus. Svarbu kalbėtis tiek su vaiku, tiek su žmogumi, kuriam jį paliekame.
Palikti seneliams?
Jei tėvai gali ramiai palikti vaikus seneliams, tai yra puiku. Tik vėlgi svarbu apibrėžti taisykles, ko iš senelių tikimės, kad vėliau nereikėtų jiems priekaištauti, jog „primaitino“ vaiką ar ką kita ne taip padarė. Reikia įvertinti ir nemažą kartų skirtumą. Juk vieniems seneliams atrodys normalu palepinti vaiką saldumynais, kitiems – duoti „beržinės košės“. Beje, svarbu prašyti senelių, kad elgtųsi pagal jūsų taisykles bei, labai svarbu, – įspėti, kad nemokytų vaikų meluoti prašant tėveliams ko nors nesakyti – kad valgė ledų ir pan.
Verta žinoti
Ar amžius būtų rodiklis, padedantis nuspręsti, kada vaikui jau eiti į lopšelį-darželį? Pasak J.Bortkevičienės, yra įvairiausių teorijų: „Kuo mažesnis vaikas ateina į darželį, tuo jis greičiau priima ir taisykles ir lengviau adaptuojasi. Viskas individualu, bet kuo vaikas vyresnis, jis arba sunkiai prisitaiko ar kaip tik labai greitai. Aišku, vyresnis vaikas viską sąmoningiau priima ir supranta.“
