Edvinui – 27 metai. Buvęs atsargos karininkas, ugdomojo vadovavimo specialistas šiandien yra kone 100 vaikinų, dalyvaujančių metus truksiančiuose mokymuose, vadovas. Jis sako, jog paauglių berniukų savivertės ir drąsos padėtis yra kritiškai bloga, ir jei nebus imamasi veiksmų, būsimi vyrai užaugs silpni, nepasitikintys, nesugebantys pasirūpinti savimi bei šeima. „Akademijoje mokosi 100 vaikinų, ir jau kitais metais, pabaigę mūsų programą, jauni vyrai galės būti lyderiai savo gyvenime ir srityse, kur slypi jų stiprybės, o tai mums gyvybiškai reikalinga. Ir jie bus lyderiai, viską darantys ne tam, kad daugiau gautų patys, o tam, kad galėtų daugiau duoti“, – įsitikinęs E. Rupšys.
Jis, kaip ir jo tėvas, gyvenimą buvo susiejęs su kariuomene, tačiau ilgainiui suprato, kad savo patirtį gali pritaikyti ugdydamas šaliai stiprius ir atsakingus jaunuolius.
Edvinas mielai dalijasi patirtimi ir mūsų pokalbio metu papasakojo vieną epizodų, patirtų mokymų metu. „Pamenu, su porininke atėjau į užsiėmimo vietą, o ten – didžiulė smėlio krūva, ir mums liepė išsikasti sau duobę, kurioje galima atsigulti arba atsisėsti atsirėmus į galą, svarbu, kad virš galvos būtų 50 centimetrų iki krašto. Dar liepė ant galvos užsirišti marškinėlius. Na, užsirišau, įlipau, atsirėmiau į duobės sieną ir ištiesiau kojas. Tuomet man nuleido vamzdelį ir pradėjo... užkasinėti. Smėlis pasiekė pilvą, krūtinę, kaklą, akis, galvą, galiausiai visas atsidūriau pusę metro po žeme ir jaučiau, kaip tą smėlį dar ir trombuoja. Aš nebegaliu pajudinti nei pirštelio, nei per nago juodymą, nei per milimetrą, nes mane spaudžia mažiausiai tona smėlio“, – Edvinas pasakoja taip tikroviškai, kad pradeda atrodyti, jog vyras ir vėl išgyvena šičą patirtį.
Diskomfortas virsta komfortu
„Niekas nejuda, – tęsia pasakojimą Edvinas, – kvėpuojant pilvas kilnojasi labai minimaliai, pradedu pastebėti artėjančią paniką, nes mano protas, tos pirmykštės smegenys, vadinamosios driežo smegenys, įsijungia ir iš karto verčia mane veikti „kovok arba bėk“ režimu. Pradedu panikuoti, protas pradeda kurti įvairius scenarijus, kad tik išeičiau iš šios situacijos. Pirmiausia labai nutirpo kojos, ir pradėjau galvoti: „Dabar ant manęs yra tiek smėlio, nejaučiu kojų, galbūt aš jas blogai sudėjau, ir kai ištrauks, aš jų nebepajudinsiu, ir turės amputuoti. Eina sau, eina sau, eina sau...“ Kuo puikiausiai veikia nevaldomas minčių generatorius, bet gerai, kad jau buvau mokytas dirbti su tuo. Prieš šį patyrimą teko pereiti per įvairiausias psichofizines patirtis, mokiausi dėmesingumo praktikų, tad susiėmiau ir pradėjau akcentuotis tiesiog į kvėpavimą. Nukrypsta dėmesys vėl į mintis, grįžtu – įkvėpimas, iškvėpimas. Ir normalizuojuosi. Po 15 minučių man vidurinėje ausyje išsiderino pusiausvyros aparatas, ir pradėjau nebeskirti, kur priekis, kur galas, kur kairė, kur dešinė, kur viršus, kur apačia. Supykino, reikėjo kažkaip įsižeminti, vėl pradėjau kvėpavimą intensyviau stebėti ir susibūti su tuo. Naujas diskomfortas vėl tapo komfortu. Vėl praplėčiau ribas, o tai reikalauja tam tikrų žinių pritaikymo. Galiausiai po pusvalandžio man ištraukė vamzdelį.“ E Rupšys sako, jog nors apie tai buvo įspėtas, vamzdelio ištraukimas buvo naujas iššūkis protui.
Išbūti po žeme – įmanoma
„Nebeturėjau vamzdelio, bet galėjau truputį pajudinti pirštus, ir pradėjau jausti, kaip vis byra smėlis, jaučiau jį ant marškinėlių, burnoje, tarp dantų. Ką veikia protas? Jungia dar didesnę pavarą: „O jeigu užkris pilnai, aš nebeturėsiu tarpelio, pro kurį kvėpuota, o jeigu uždusiu? Jeigu manęs negirdės, kai rėksiu? Kas dabar bus?“ Tada tampa dar sunkiau išbūti su visu šituo procesu, ir dar intensyviau turiu save stebėti. Gal po 45 minučių mane pradėjo atkasinėti – pasiekė galvos viršų, veidą, kol galiausiai galva atsidūrė virš žemės. Šią patirtį vainikavo 5 minutės po žeme be jokio vamzdelio, be jokio oro tarpo. Tai reikalavo daugybės pastangų, nes kvėpuoti pasidarė dar sunkiau. Pirmykštė smegenų dalis kaip niekad anksčiau skatino panikos mechanizmą, tačiau deguonies pakanka, jei tik nusiramini. Po šios patirties tai, kas atrodė nesąmonė ir neįmanomas dalykas, tapo nauja realybe. Maniau, kad tai neįmanoma, tačiau padariau. Pradėjau savęs klausti, kur dar save riboju manydamas, kad kažko negaliu, kažkas neįmanomą, nors iš tikro net nepabandžiau? Visos patirtys būtų nieko vertos, jeigu mes po to apie tai nekalbėtume ir neklaustume, kas čia buvo. Vienas iš mano mokytojų visada sakydavo, kad neįprasminta patirtis yra bevertė. Tu gali užsikasti po žeme, gali šokti su parašiutu, gali iškęsti didžiausią skausmą, išgyventi pačią nuostabiausią patirtį, bet jeigu to neapmąstysi, tai pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis, ir mes nieko neišmoksim. Todėl be galo svarbu reflektuoti – mąstyti, ką aš patyriau, ką iš to gavau, ką su tuo galiu daryti? Jei neapmąstysime, neišmoksime to, ką galėtume išmokti“, – pasakoja Edvinas.
Jis sako, jog iš įvairių patirčių išsinešė suvokimą, kur ir kokios yra proto galimybių ribos. Vyras juokauja, kad jo įkurtoje akademijoje paaugliai nėra užkasami po žeme, tačiau, be abejo, patiria įvairiausių nepatogių situacijų saugioje ir natūralioje aplinkoje. Edvinas priduria, kad to jokiais būdais negalima bandyti patirti savarankiškai – tik su specialistų priežiūra tai gali tapti saugia ir praturtinančia patirtimi.
