Mokslininkai, atlikę tyrimą, kaip tėvai auklėja vaikus, mėgino visą šią komplikuotą medžiagą supaprastinti, suskirstydami auklėjimą į tris pagrindinius dalykus, tai: šiluma, elgesio kontrolė ir psichologinė kontrolė. Kartu sudėjus, šie dalykai apibūdina auklėjimo stilių.
Šiluma apibūdina tai, kiek tėvai reiškia savo meilę ir emocinę paramą vaikui. Kartu tai gali reikšti tai, kiek tėvai supranta unikalius vaiko poreikius ir suvokia, kad skirtingi žmonės turi skirtingus jausmus ir poreikius.
Elgesio kontrolė apibūdina tai, kiek tėvai liepia vaikams kontroliuoti savo elgesį, kad atitiktų kitų poreikius. Tai galima apibūdinti kaip griežtumą, tačiau galbūt geriau tai apibrėžti kaip tėvų lūkesčius, kad vaikai gali prisitaikyti. Kartu tai gali reikšti ir tai, kiek tėvai patys laikosi savo nusistatytų taisyklių.
Psichologinė kontrolė, kartais vadinama psichologiniu įkyrumu, apibrėžiama kaip tai, kiek tėvai stengiasi kontroliuoti vaikų emocinę būseną ar įsitikinimus. Pavyzdžiui, jie gali naudotis vaiko kaltės jausmu ar priversti vaiką jausti, kad jis bus nemylimas, jei nedarys to, ko nori tėvai. Psichologinės kontrolės esmė - ji pažeidžia vaiko asmenybę.
Auklėjimas, kurį sudaro didžiulė šiluma ir didelė kontrolė (autoritetingas auklėjimas), siejamas su gerais rezultatais. Tokių tėvų vaikai linkę gerai mokytis, pasitiki savimi, yra nepriklausomi ir užmezga tvirtas draugystes.
To negalima pasakyti apie psichologinę kontrolę. Tėvai, kurie linkę psichologiškai kontroliuoti, augina linkusius į depresiją, nepasitikinčius savimi, nervingus ir vienišus vaikus. Tokie vaikai linkę į antisocialų elgesį, nusikalstamumą.
Tarkime, kaimynas auklėja savo sūnų remdamasis psichologine kontrole. Jis „žino“, kaip vaikas turi jaustis, ir jam tai sako, net kai vaikas aiškiai pasako, kad jaučiasi visiškai kitaip.
Pavyzdžiui, visiškai normalu paprašyti vaiko padėti namie. Tai padeda vaikui pasijusti atsakingam už kitus, vystyti pasitikėjimą, išmokti naujų įgūdžių, didžiuotis savo atliktu darbu, būti altruistiškam. Tai padeda jiems išmokti dėkingumo už dalykus, kuriuos jiems daro kiti.
Tačiau prašyti jų padėti namie ir teigti, kad jie turėtų tuo džiaugtis - skirtingi dalykai. Jie gali ilgainiui imti tai vertinti. Tačiau teigimas, kad jie privalo dėl to būti patenkinti, yra psichologinė kontrolė.
Jūs prašote vaiko jausti tai, ko jis nejaučia. Arba jūs teigiate, kad jie blogi, nes to nejaučia - tai kaltės įpiršimas.
Būtent tai matoma tėvų elgesyje, kai jie deda maistą į kūdikio burną ir sako: „Tau tai patinka! Taip skanu!” net kai akivaizdu, kad jam visai nepatinka. Vaikų emocijų paneigimas juos sutrikdo, neleidžia jiems suvokti, ką jie jaučia iš tiesų. Tai taip pat ištrina ribą tarp tėvų ir vaikų poreikių.
Jei toks emocijų paneigimas lydimas kaltės jausmo įdiegimo dėl to, kad vaikas nejaučia to, ko nori tėvai, arba jei dėl to tėvai atstumia vaiką, tai taip pat manipuliacija.
Auklėjimas veikia geriausiai, kai jis tiesus ir orientuotas į rezultatą.
Padenk stalą, eisime vakarieniauti.
Padaryk namų darbus, rytoj testas.
Ar gali padėti sukrauti malkas į rietuvę? Kaupiasi lietus.
Tai - elgesio kontrolė.
Kai tėvų prašymai protingi ir vaikai neklauso (o tai daro visi vaikai kartas nuo karto), lengva pamėginti juos priversti dėl to jaustis laimingiems. Tu nori daryti namų darbus.
Tačiau tiesa ta, kad jei vaikas linksmai kalba apie malkų nešiojimo džiaugsmą ar panašiai, tėvai jaučiasi geriau dėl savo reikalavimų.
Tačiau šiek tiek vaiko nusiskundimų dėl to, kad jis nenori daryti to, ką nori tėvai, ir galiausiai to padarymas leidžia vaikui įtvirtinti psichologinę autonomiją, tačiau paklūstant savo elgesiu.
Grįžtant prie pavyzdžio, kaimyno konfliktas su sūnumi prasidėjo, nes jis norėjo, kad vaikas su juo atliktų namų ruošos darbus. Jis norėjo, kad vaikas jaustųsi dėkingas dėl to, ko jis buvo mokomas. Jis norėjo, kad vaikas jį mylėtų. Jis buvo įskaudintas, kai vaikas taip nesijautė, todėl jis pasakė vaikui, kaip šis turi jaustis. Štai tuomet ir kilo ginčas.
Jei tėvų prašymai protingi, vaikai turi atlikti tai, ko jie reikalauja. Tačiau jiems tai nebūtinai turi patikti.
Galbūt vėliau jie išmoks vertinti kai kuriuos darbus, kuriuos buvo verčiami daryti. Ir tuomet tėvams nereikės sakyti, kaip jie turi jaustis.
