„Mama lieka šventąja, - antrina sociologė Christine Castelain-Meunier. - Šiandien, kai tradicinė šeima netenka galios, painiojami visi įmanomi vaidmenys ir nyksta įprasti orientyrai, mes stengiamės įsitverti kažko tai stabilaus, kas įveikė laiko išbandymą. Todėl tradicinis motinos paveikslas šiuo metu kaip niekada nepajudinamai tvirtas“.
Vien suabejoti tuo – šventvagystė.
„Vien mintis „mano mama bloga“ gali sužlugdyti žmogų, - sako J. Michailova. - Neatsitiktinai pasakose bloga ragana – visada pamotė. Tai byloja ne tik apie tai, kaip sudėtinga priimti savo neigiamus jausmus motinos atžvilgiu, bet ir apie tai, kiek tokie jausmai paplitę“.
Su mama sieja prigimtinis ryšys
Mūsų santykiai dvilypiai, prieštaringi. Psichoterapeutė aiškina, kad iš pradžių motinos ir kūdikio ryšį galima apibūdinti kaip visišką susiliejimą.
„Mes visi atėjome į šį pasaulį girdėdami motinos širdies plakimą, - sako J. Michailova. - Vėliau mažyliui ji tampa idealia visagale būtybe, galinčia patenkinti visus jo poreikius ir troškimus. Tą akimirką, kai vaikas suvokia, jog mama nėra tobula, jis patiria šoką. Ir kuo mažiau ji tenkina tikruosius vaiko poreikius, tuo tas smūgis didesnis: kartais tai gali sukelti didelę nuoskaudą, kuri vėliau išauga į neapykantą“.
Mes visi prisimename vaikiško pykčio akimirkas, kai mama neįvykdė mūsų troškimų, mus nuvylė ar įžeidė. Turbūt galima teigti, kad tai neišvengiama.
„Tokios priešiškumo akimirkos – kūdikio raidos dalis, - aiškina psichoanalitikas Alainas Braconnier. - Jeigu jos pavienės, viskas normalu. Tačiau jeigu priešiški jausmai kankina ilgą laiką, tai virsta vidine problema. Tai dažnai nutinka tiems vaikams, kurių motinos pernelyg užsiėmusios savimi, serga depresija, yra pernelyg reiklios arba, priešingai, laikosi nuošaliai“.
Motina ir vaikas tarsi susiliejusi vienuma, o emocijų jėga jų santykiuose tiesiogiai proporcinga šio susijungimo intensyvumui. Vienturčiams vaikams arba tiems, kurie užaugo nepilnose šeimose, dar sunkiau pripažinti priešiškus jausmus savo mamai.
Beveik niekas iš suaugusiųjų ir netgi labai nelaimingi vaikai realiame gyvenime nepajėgūs sudeginti su mama siejančių tiltų. Jie neigia, kad pyksta ant mamos, bando ją suprasti, ieško jai pateisinimų: jos pačios vaikystė buvo sunki, likimas negailėjo, gyvenimas nesusiklostė. Todėl stengiasi elgtis pagal principą „taip lygtai būtų“... Taip, lygtai būtų viskas gerai ir širdies neskaudėtų. Tokiems žmonėms atrodo, kad svarbiausia – apie tai nekalbėti, kitaip skausmo lavina viską nušluos ir nuneš ten, iš kur kelių atgal nėra.
Skoloje nuo gimimo
Psichoanalizė kalba apie „pirmapradę skolą“ ir jos pasekmes – tą kaltės jausmą, kuris visam gyvenimui mus sieja su moterimi, kuriai esame dėkingi už gimimą. Kokie bebūtų mūsų jausmai, pačioje širdies gilumoje visada gyva viltis, kad kažkada viskas kažkaip susitvarkys.
Mes turime teisę nejausti meilės motinai, tačiau nedrįstame šia teise pasinaudoti.
„Mumyse gyvena senas vaikiškas nepasotinamas ilgesys turėti gerus tėvus, jausti švelnumą ir besąlygišką meilę, - sako J. Michailova. - Mums visiems atrodo, kad mus mylėjo ne taip, kaip privalėjo. Manau, kad nei vienas vaikas neturėjo tokios mamos, kokios jam reikėjo“.
Dar sunkiau tiems, kurių santykiai su motina klostosi prastai.
„Mūsų įsivaizduojamame motinos paveiksle nėra skirtumo tarp iš vaikystės pažįstamos visagalės motinos figūros ir realaus žmogaus, - toliau tęsia J. Michailova. - Šis paveikslas bėgant laikui nekinta: jame ir vaikiška neviltis (kai mama užtruko parduotuvėje, o vaikui atrodo, kad ji dingo ir niekada nebegrįš), ir kur kas vėlesni ambivalentiniai jausmai“.
Tik „pakankamai gera“ mama (tai anglų psichoanalitiko ir pediatro Donaldo Winnicotto terminas) leidžia mums judėti link suaugusiam žmogui būdingos nepriklausomybės. Tokia motina, patenkindama esminius vaiko poreikius, tuo pačiu leidžia jam suprasti: gyvenimas vertas gyvenimo. Ji nepuola vykdyti menkiausių vaiko troškimų, bet išmoko: norint gerai gyventi, būtina išsiugdyti savarankiškumą.
Abejingumo paieškos
Kai santykiai su motina tampa kankinančiais, pakankama distancija tampa gyvybiškai svarbia. Tokie kenčiantys suaugę vaikai ieško tik vieno – abejingumo. „Tačiau toks apsauginis mechanizmas labai trapus: užtenka mažiausio motinos žingsnio ar gesto ir viskas griūna, žmogus vėl tampa pažeidžiamu“, - sako J. Michailova.
Tokie žmonės išbando įvairius būdus. Persikelia į kitą miestą ir nutraukia bet kokius ryšius. Kiti palaiko tik formalius santykius. Tačiau visi pripažįsta, kad leisti sau nemylėti tos, kuri mus pagimdė ir išauklėjo, ir tuo pačiu nesikankinti – neįtikėtinai sunku.
„Tai iš kančios gimęs abejingumas, - sako J. Michailova. - Jis ateina, jeigu širdžiai pavyksta iškęsti senąjį šilumos, meilės ir rūpesčio stygių“.
Tas vaikiškas skausmas niekur nedingsta, tačiau mums bus lengviau eiti savu keliu, jeigu pasistengsime suvokti savo jausmus ir atsikratyti kaltės jausmo. Augti – vadinasi, atsikratyti to, kas kausto mūsų laisvę. Tik augimas – labai ilgas kelias.
Kaip pakeisti santykius
Sakote, galima sau leisti nemylėti motinos? Bet ar pasidarys nuo to lengviau? J. Michailova įsitikinusi: „Ne“. Lengviau nuo tokio sąžiningumo nebus. Tačiau santykiai tikrai pagerės.
Psichoterapeutė įsitikinusi, kad kartais santykių liguistumą panaikinti gali pakeistas tų santykių stilius. „Tačiau tai kaip ir šokant tango – būtinas grįžtamasis dviejų žmonių judesys: būtinas ir motinos, ir suaugusio vaiko sutikimas keistis. Pirmas žingsnis – visada iš vaiko pusės“.
Pabandykite savo prieštaringus jausmus motinai išskaidyti į sudedamąsias dalis. Kada šios emocijos atsirado – šiandien ar ankstyvoje vaikystėje? Galbūt daliai pretenzijų būtų galima pritaikyti senaties terminą?
Pažvelkite į motiną iš netikėtos pusės, pabandykite įsivaizduoti, kaip ji gyventų, jeigu jai nebūtumėte gimęs jūs. Galiausia, pripažinkite, kad mama taip pat gali jausti sudėtingus jausmus jūsų atžvilgiu.
„Kartais verta užbaigti šį lemtingą ir unikalų ryšį, numirti vienas kitam kaip gimdytojas ir vaikas, - įsitikinusi J. Michailova. - Nutraukdami sudėtingus santykius, motina ir vaikas nustos gadinti vienas kitam gyvenimą ir tikėtis neįmanomų dalykų, galės vertinti vienas kitą kur kas šalčiau ir blaiviau. Jų naujieji tarpusavio santykiai primins draugystę, partnerystę. Jie pradės labiau vertinti laiką, kurį iššvaistė, išmoks susitarti, juokauti, valdyti savo jausmus. Kitaip tariant, išmoks gyventi su tuo... Ko įveikti vistiek neįmanoma“.
