aA
Palengva artėja į pabaigą 2010-ieji, kuriuos Europos Sąjunga paskelbė kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Vis dėlto Europos valstybėms bandant išbristi iš ekonominio sunkmečio, pažeidžiamiausių visuomenės grupių problemos šiais metais nesumažėjo. Viena iš tokių grupių – globą praradę vaikai. Lietuvos globos įstaigose vėl prasidėjo tradicinės šventinės labdaros akcijos, tačiau vargu ar jos ilgam pagerins jose gyvenančių vaikų padėtį. Pasibaigus šventiniam šurmuliui jie vėl pasitrauks į visuomenės paraštes.
Kalėdos
Kalėdos
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Pasak Vaiko raidos centro vadovo psichiatro Dainiaus Pūro, nors tokios akcijos yra paremtos kilniais ketinimais, jos atitraukia visuomenės dėmesį nuo svarbiausios problemos – vaikų globos institucijų reformos Lietuvoje.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis šiuo metu šalies globos įstaigose auga virš 5000 vaikų. Dauguma tokių įstaigų yra labai didelės - jose drauge gyvena po šimtą ar daugiau vaikų. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikų ugdymas būtent tokio tipo įstaigose labiausiai žaloja vaiko asmenybę ir iš esmės užkerta galimybę sėkmingai integruotis į visuomenę.

Kaip vaikų globos problemos sprendžiamos kitose Baltijos jūros regiono šalyse? Apie tai kalbamės su Baltijos jūros šalių tarybos vaikų padalinio vadovu, Švedijos vaikų psichiatru Larsu Loofu (Lars Lööf).


Jūsų organizacijoje yra labai skirtingos šalys, tarp jų - ir Lietuva. Skiriasi ne tik jų ekonominio išsivystymo lygis, bet ir požiūris į vaikų gerbūvį, socialinės rūpybos lygis. Kaip pavyksta susitarti dėl to, kas geriausia visų šalių vaikams ir nubrėžti bendros veiklos kryptis?

Švedijos vaikų psichiatras Larsas Lööfas
Švedijos vaikų psichiatras Larsas Lööfas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Iš tiesų mūsų organizacijos valstybės narės labai skiriasi. Pagalvokite vien apie geografinius skirtumus – pavyzdžiui, Islandija ir Rusija. Pirmasis iššūkis yra rasti visoms šalims bendras interesų sritis.

Vis dėlto pavyksta rasti bendrų sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, ankstyvoji smurto ar vaikų išnaudojimo prevencija. Aiškinamės, kaip kiekvienas iš mūsų ją supranta, kokių priemonių reikėtų imtis kiekvienoje šalyje, kokias strategijas turėtų rengti ministerijos, kad ankstyvoji vaikų prevencija visose Baltijos regiono šalyse taptų tikrove. Rengiame specialias diskusijas, kuriose dalyvauja specialistai, tyrinėtojai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Tariamės, kokius projektus turėtume vykdyti, diskutuojame kaip juos finansuoti. Vis dėlto konkrečius strateginius sprendimus priima kiekvienos šalies ministerijos.

Apskritai manau, kad dėl vaikų problemų susitariame lengviau nei kitomis temomis. Aš asmeniškai pastebėjau, kad Europos Sąjungos šalių požiūris į vaikų globą ir į valstybės vaidmenį šioje srityje palengva panašėja. Tačiau viena yra susitarti dėl principų, kita – praktiškai juos pritaikyti.

Kuriose srityse matote daugiausia skirtumų?

Pavyzdžiui, vaikų globos institucijų srityje. Iš esmės visos Baltijos jūros regiono šalys sutinka, kad vaikų ugdymas didelėse institucijose sukelia įvairiausių problemų. Tai yra neginčijamas faktas. Visi socialiniai indikatoriai – rizika nusikalsti, švietimas, sveikata, profesinis užimtumas, integracija į visuomenę ir kiti - rodo, kad tokių institucijų augintiniai atsiduria daug blogesnėje situacijoje nei šeimose augę vaikai. Nėra jokių priešingą tendenciją įrodančių tyrimų.

Be to, institucijose augantys vaikai yra ypatingai pažeidžiami. Į juos tiesiog žiūrima kitaip nei į šeimose augančius ar globėjų prižiūrimus vaikus. Jie tarsi laikomi niekieno nuosavybe - lengvai pasiekiamais objektais, lengvai pačiumpama preke.

Nors visos Baltijos regiono šalys sutaria, kad tokios ugdymo sistemos reikia atsisakyti, jos elgiasi skirtingai. Tarkime Danija ir Švedija pirmosios panaikino dideles globos įstaigas ir stipriai išvystė vaikų adaptacijos globėjų šeimose sistemą. Jei Skandinavijoje dar yra nedidelis skaičius specializuotų institucijų vaikams su ypatingais poreikiais, jos labai mažos – skirtos maždaug keturiems ar penkiems asmenims.

Tokios politikos priešingybė yra Rusija. Ten ir šiandien labai daug vaikų ugdoma didelėse institucijose.

Posovietinės Baltijos regiono šalys taip pat paveldėjo sovietų laikais remtą didelių internatų sistemą, tačiau sprendžia šią sovietinio paveldo problemą skirtingai.

Tenka pripažinti, kad Lietuva kol kas iš esmės išsaugojo dideles globos įstaigas. Tiesa, šio dešimtmečio pradžioje buvo pastebimas šioks toks progresas – buvo matyti, kad institucijose augančių vaikų mažėja - tačiau prieš keturis ar penkis metus situacija vėl pablogėjo. Kai kas tai aiškina migracija: esą daug žmonių keliauja į Angliją ar Airiją ir palieka vaikus be globos. Tai vadinami Europos Sąjungos našlaičiai – Skandinavijoje apie juos rodomi dokumentiniai filmai. Aš asmeniškai abejoju, ar tai yra tinkamas pablogėjusios situacijos paaiškinimas.

Tarp šių kraštutinumų yra tokios šalys kaip Estija. Ji paveldėjo didelių institucijų sistemą, bet greitai sugebėjo jas suskaldyti. Apskritai tenka pripažinti, kad per dvidešimt metų Estija šioje srityje padarė didžiulį progresą.

Kokios priežastys lemia tokius skirtumus?

Yra įvairių priežasčių ir tikrai ne visos siejasi su finansiniais ištekliais. Ilgametę vaikų globos institucijų praktiką turinčių šalių požiūris į vaikų globą yra taip stipriai įsišaknijęs žmonių sąmonėje, kad tiesiog sunku jį pakeisti. Jis siejasi su ypatinga pagarba institucijų autoritetui ir „ekspertams“. Tai ypač pastebima Rusijoje. Juk dešimtmečiais institucijos buvo laikomos geriausiu sprendimu susidūrus su įvairiausiais vaiko gyvenimo iššūkiais. Būtent toks požiūris iškelia globos įstaigas kaip efektyviausią problemos sprendimo būdą.

Lietuvoje taip pat dažnai manoma, kad pažeidžiamų vaikų globos problemos turėtų būti patikėtos vien globos specialistams. Visuomenė apie jas apskritai mažai žino. Jei reformos iš tiesų yra stipriai susijusios su visuomenės požiūriu į pažeidžiamus vaikus ir jų problemas, kaip reikėtų tą požiūrį keisti ar plėsti?

Iš dalies viešąją nuomonę keičia įstatymai ir strateginiai sprendimai. Mes stengiamės įstatymų leidėjus kuo aiškiau informuoti apie naujausius tyrimus, pateikiame neginčijamus faktus, rodančiais institucijų žalą vaikų ugdymui. Žinau, kad ministerijose apie juos diskutuojama, svarstomos įvairios strategijos.

Tačiau, savaime suprantama, to nepakanka. Juk institucijų sistema yra ilgalaikis giliai įsišaknijusių struktūrų mechanizmas, paremtas tam tikru šalies gyventojų požiūriu į pažeidžiamus vaikus ir jų globą.

Keičiant visuomenės nuomonę labai svarbų vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos ir nepriklausomas vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Jie nurodo, kuriose srityse yra daugiausia problemų, išryškina individualius atvejus. Apskritai pastebėjome, kad jei valstybėje veikia stiprus nevyriausybinių organizacijų tinklas, visuomenės požiūris į vaikų ugdymą didelėse institucijose keičiasi sparčiau.

Labai apmaudu, kad ekonominė krizė stipriai pakenkė Baltijos šalių nevyriausybinėms organizacijoms. Kiek žinau, jos šiuo metu tiesiog kovoja dėl išlikimo.

Tačiau nereikia pamiršti ir teigiamų dalykų. Lietuva turi naują vaiko teisių apsaugos kontrolierę, o tai yra stipriausia vaikų teisių gynimo institucija. Be to, nors nevyriausybinės organizacijos šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, daugelis jų vis dėlto remia vaikų teises ir domisi jų problemomis.

Tenka pripažinti, kad šiuo aspektu Latvija, Estija ir Lietuva stipriai skiriasi nuo Rusijos, kur į nevyriausybines organizacijas žvelgiama su dideliu nepasitikėjimu ir įtarumu. Nesakyčiau, kad Rusijos vyriausybė yra priešiškai nusiteikusi jų atžvilgiu, tačiau jai tiesiog trūksta darbo su tokiomis organizacijomis patirties.

Statistika rodo, kad lietuviai nenoriai įvaikina ar imasi globoti vyresnius nei trijų metų vaikus. Ar manote, kad tarptautinis įvaikinimas galėtų išspręsti bent dalies institucijose augančių vaikų problemas?

Manau, kad tarptautinis įvaikinimas turėtų būti paskutinė pagalbos vaikui priemonė. Būtina vienu metu taikyti įvairias strategijas: vystyti vaikų adaptacijos globėjų šeimose sistemą, jos kontrolės mechanizmą, suskaldyti didžiules institucijas į mažesnes – maždaug šeimos dydžio, t.y., po 4 ar 5 asmenis.

Tačiau svarbiausias dalykas - įvairiausiais būdais padėti šeimoms išgyventi sunkius laikotarpius, kad vaikai nepatektų į institucijas. Šiandien žinome, kad, pavyzdžiui, tokiais atvejais kai tėvas geria ir neremia šeimos, mama taip pat dėl vienokių ar kitokių priežasčių suserga, o vaikas patenka į globos įstaigą, jis iš esmės jau nebeturi galimybių grįžti į šeimą. Todėl reikėtų taikyti strategijas, kurių dėka vaikams būtų suteikiama pagalba įvairiais šeimos gyvenimo ir vaiko raidos etapais.

Vis dėlto turiu pripažinti ir tai, kad nors tarptautinis įvaikinimas yra paskutinė pagalbos vaikui priemonė, tai geresnis sprendimas nei institucinis ugdymas.

Tačiau tarptautinis įvaikinimas yra stipriai susijęs su įvaizdžio ir politikos dalykais. Jokia šalis nenori sudaryti įspūdžio, kad ji negali pasirūpinti savo vaikais. Be to, pasitaiko neigiamų pavyzdžių - sakykime, kas nors nusprendžia grąžinti vaikus į kilmės šalį. Tokie pavyzdžiai – tegu ir nedažni – stipriai pakenkia pačiai tarptautinio įvaikinimo idėjai.

Kokie didžiausi pavojai iškyla vaikams globaliame pasaulyje? Dažniausiai girdime apie vaikų pornografiją internete, tarptautinę prekybą vaikais, pedofilų tinklus. Ar yra dar ir naujų problemų?

Kalbant apie naujus pavojus, norėčiau paminėti visose Baltijos jūros regiono šalyse atliktų naujausių tyrimų rezultatus.

Pirmasis parodė, kad tarp labiausiai pažeidžiamų vaikų kategorijų yra paauglės mergaitės. Paprastai kai galvojame apie smurtą prieš vaikus, pirmiausia įsivaizduojame mažus vaikus. Vis dėlto šis tyrimas atskleidė tiesiog stebėtinai aukštą smurto prieš jaunas mergaites – ypač ankstyvojoje paauglystėje – koeficientą. Tokiame amžiuje vaikas turi daugiau kontaktų su visuomene, bando pats šiek tiek kontroliuoti savo gyvenimą ir, kaip paaiškėjo, dažnai patenka į labai sunkias aplinkybes. Kitas atradimas yra susijęs su smurtu šeimoje.

Naujausi tyrimai parodė, kad kai šeimoje yra naudojamas smurtas, net jei jis nėra tiesiogiai nukreiptas prieš vaikus, jie yra stipriai žalojami. Paaiškėjo, kad smurto šeimoje buvimas ar nebuvimas yra vienas iš stipriausių vaiko elgesio sutrikimus ateityje lemiančių faktorių. Ši informacija svarbi todėl, kad susieja vaikų gerbūvį su problemomis, kurios anksčiau tradiciškai būdavo apibūdinamos kaip „moterų problemos“. Kitaip tariant, jei stengsimės kuo efektyviau apsaugoti moteris nuo smurto šeimose, labai padėsime ir vaikams.

Tokia informacija yra labai svarbi. Apskritai šiandien dauguma visuomenių daug geriau suvokia vaikų problemas, o tai jau poslinkis teisinga linkme. Pasaulyje vis labiau plinta požiūris į vaikus ne kaip į objektus, o kaip į subjektus: jų balsų dažniau klausomasi, jų nuomonės labiau paisoma. Tai suteikia pagrindo optimizmui.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

D+ DELFI; Nick Wadhams; Marc Champion, Alberto Nardelli, Jennifer Jacobs

Šaltiniai: Kuleba su Blinkenu Lavrovą „pastatė į vietą“ Rusijos veiksmų laiką gali nulemti netikėtas veiksnys (5)

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus...

Čaplinskas – apie omikron atmainą: virusas mutuoja kaip pagal vadovėlį (122)

Tiek Europoje tiek Jungtinėse Valstijose daugėjant naujų patvirtintų omikron atmainos atvejų...

Žiema parodys tikrą savo veidą – paspaus net 21 laipsnio šaltis (4)

Aukšto atmosferos slėgio sūkurys į Lietuvą atnešė žiemišką šaltį. Po šaltos antradienio...

Neuromokslininkė paaiškino, kodėl netikri prisiminimai pakeičia tikruosius ir kaip galime perrašyti savo praeitį (32)

Ar kada nors esate atsidūrę tokioje situacijoje, kai prisimenant tam tikrą įvykį iš praeities,...

Neįtikėtina: permainingame mače Kėdainiuose – 42-ejų Lukauskio karjeros rezultatyvumo rekordas (30)

Mindaugas Lukauskis per du su puse kėlinio surinko 25 taškus ir iš viso pelnęs 33 taškus...

Augant įtampai dėl Ukrainos – JAV pažadas Rytų Europai (125)

Vienas aukšto rango JAV pareigūnas pirmadienį sakė, kad Vašingtonas pateiktų „teigiamą...

D+Agnė Keizikienė

Urologas Balys Dainys – apie varpos dydį: koks yra vidutinis, o koks – gerokai per mažas? (5)

Visais laikais vyriško pasididžiavimo ilgis buvo jautri tema. Ne vienas paauglys gali prisiminti,...

Seimas svarsto kelias Širinskienės pasitraukimo iš LVŽS versijas: prabilo apie gudrų planą prieš Skvernelį (58)

Vienai iš aktyviausių „valstiečių“ vėliavnešių Agnei Širinskienei paskelbus apie...

Armonaitė – apie pandemijos valdymą: Lietuvai nereikia grįžti prie didesnių ribojimų (113)

Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė anksčiau išsakytos pozicijos nekeičia net...

D+Giedrius Petkevičius/Sausuolis

Tikrasis karo veidas: kokioje padėtyje reikėjo būti, kad pasaulis myriop pasiustų tūkstančius vaikų-karių

Kuomet įsivaizduojame karo veiksmus, vaizduotė dažniausiai „piešia“ rūsčius raumeningus...