11-11-11 tai ne mistinis kodas, o naujo A.Mamontovo albumo pasirodymo data. Paklaustas, kodėl pasirinkta tokia data, atlikėjas tikina, jog gilių ar mistinių momentų ieškoti nereikia - tiesiog ji lengvai įsimena.
- Minėjote, kad naujame albume atsispindės tapatybės ieškojimai...
Tai gal labai skambiai pasakyta. Kai klausia, koks bus naujasis albumas, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Todėl viską sutalpini į vieną frazę. Antra vertus, visą gyvenimą ieškai savo tapatybės. Kas aš? Kodėl aš čia? Tai - nesibaigiantys klausimai.
Pastaruoju metu domiuosi senąja lietuviška baltų kultūra, pagonių religija. Bet tai nereiškia, kad albumas bus perpintas folkloro. Tiesiog kuriant reikia į ką nors atsiremi. Į religiją žiūrių kaip į tam tikrą kultūros atspindį. Kai pažįsti savo kultūrą, gali ja didžiuotis.
Vaikas nuo mažų dienų turi bent jau suvokti, kas yra sutartinės. Tai duotų savimonės ir šiek tiek kitokio požiūrio. Yra surinktas neįtikėtinas lietuviškų dainų lobynas. Ten yra visi atsakymai į gyvenimo klausimus. Kaip vedų šventraščiai. Tarkim, Venesueloje vaikai šalia privalomų dalykų, tokių kaip abėcėlė ir daugybos lentelė, turi mokėti groti bent kelis akordus tradicine gitara “ukulėle”.
- Kaip savo vaikus auklėja, kokias vertybes jiems perduoda žmogus, kurio dainų tekstai formavo ne vieno jaunuolio pasaulėžiūrą?
Tiek anksčiau, tiek dabar galioja vienas auklėjimo principas. Tėvai vaikams sako: “Daryk, kaip aš sakau, bet nedaryk, kaip aš darau”. Mano galva tai neteisinga. Tarkim, tėvas vaikui aiškina “Nerūkyk!”, nors pats traukia dūmą. Vaikai pamokslų neklauso, bet seka gyvu pavyzdžiu. Taip yra ir nieko nepakeisi. Vaikų auklėjimas pirmiausia yra savęs auklėjimas. Kad galėtum pasakyti: “Daryk kaip aš”, bet tuo pačiu būti tikras, kad jam tai nepakenks.
- Filme “Amaya” vaidinote tatuiruotą keliautoją po pasaulį. Mėgstate keliauti?
Tatuiruočių neturiu. Dėl darbo turiu galimybę pamatyti svečias šalis, bet savo malonumui keliauju tik su šeima. Be to, kelionės yra puiki vaikų auklėjimo priemonė. Kuomet klausiate, ką aš galiu duoti savo vaikams, turbūt galimybę pamatyti pasaulio, kad jie galėtų rinktis. Antra vertus, keliauti patarčiau visiems Lietuvos atlikėjams, nes kai verdi savose sultyse, susiaurėja požiūris.
- Ne vienerius metus propaguojate sveiką gyvenimo būdą...
Stengiuosi taip gyventi, bet kitiems savo pasirinkimo nebruku, nes tai būtų neteisinga. Septyniolika metų esu vegetaras, gyvenu be svaigalų ir šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad jaučiu poveikį. Tai pasirinkimas ne tik dėl sveikatos ar dėl to, kad vegetarai visuomet atrodo jauniau (šypsosi) už valgančiuosius mėsą, o ir dėl to, kad atsiranda daugiau energijos, galva šviesesnė. Esu prieš kraujo praliejimą. Tai - mano gyvenimo pozicija.
- Šeimoje esate vienas vegetaras?
Kol kas taip. Žmona - kaip kada. Tai - laisvas pasirinkimas. Aš jokiu būdu nesmerkiu žmonių, kurie yra pasirinkę kitaip. Nesikankinu ir nejaučiu mėsos poreikio. Nereikia meluoti sau, kaip kad darė rusų klasikas Ivanas Turgenevas, kuris dienomis deklaravo, jog yra vegetaras, o naktį iš po pagalvės išsitraukdavo dešros.
- Iš medikų pylos negaunate, nes dažnai sakoma, kad vegetarizmas gyvenant Lietuvoje nėra sveika?
Mano abu tėvai - medikai. Su tėvu, nusipelniusiu mokslų daktaru, kuris buvo pasišventęs medicinai, dažnai šiomis temomis pasiginčydavome. Bet pasaulyje yra ištisos vegetarizmo tradicijos. Mitas, kuomet teigiama, jog kai kurių medžiagų gali gauti tik valgydamas mėsą. O posakiui, kad dirbant sunkų fizinį darbą tiesiog reikalinga mėsa, turiu argumentą. Visi darbiniai gyvūnai - jaučiai, arkliai, drambliai - žoliaėdžiai, nors dirba pačius sunkiausius darbus.
- Kada paskutinį kartą tikrinotės sveikatą?
Hmm... turbūt, kai buvau pakviestas dalyvauti kraujo donorystės akcijoje. Pats greičiausiai nebūčiau nuėjęs. Nesu iš paklusniųjų. Sveikata rūpinuosi greičiau prabėgomis. Mano tėvas lygiai taip pat. Išgydė be galo daug žmonių, bet pats mirė jauno amžiaus, nes savimi visiškai nesirūpino. Kaip patarlėje - batsiuvys vaikšto basas.
- Mėnesio pradžioje Kopenhagoje buvo pristatyta jūsų kartu su “Jaunimo linija” įgyvendinama savižudybių prevencijos iniciatyva “Nebijok kalbėti”. Su savo vaikais dažnai pasikalbate atvirai?
Kartais norėtųsi daugiau. Bendraujam laisvu metu: kuomet keliaujam arba kai pasiimu su savim į koncertus. Kasdien gal ne visada pavyksta. Bet jei nori, laiko visuomet randi. Su “jaunimo linija” bendradarbiauju ne vienerius metus. Lietuvoje kiekvieną minutę žmonėms reikia pagalbos, o labiausiai pikta, kad valdininkai, turintys visus įrankius, nieko nedaro. Pasitvirtina taisyklė, kad valdininko tikslas dirbti taip, jog kitam valdininkui būtų gerai.
- Kokį patarimą duotumėte sveikatos politikams, sprendžiant savižudybių problemą Lietuvoje?
Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, - atsistatydinti. Nors suprantu, kad čia žaidžia emocijos ir taip niekada nebus. Gal prieš priimant sprendimus valdininkams reikėtų pasikonsultuoti su tais, kurie kasdien bando padėti krizės ištiktiems žmonėms.
- Užsiminėte, kad dažniau žudosi vyrai...
Nuo vaikystės sakoma: vyrui verkti negražu. Todėl natūralu, kad vyriškiui sunku pripažinti, kad jam reikia pagalbos. Be to, moterys tarpusavyje dalijasi emociniais išgyvenimais, vyrai - ne.
