Prisimenu, kaip skaudėjo širdį, kai pirmą kartą pirmagimis išėjo į ugdymo įstaigą. Ir visai nesvarbu, kad aš jau seniai buvau išėjusi į darbą - tiesiog tas jausmas yra labai stiprus. Jeigu ieškočiau to jausmo šaknų, šiandien manau, kad didele dalimi mes jį išgyvename dėl aplinkos spaudimo: reakcija į tai, kad vaikas išeina į darželį, yra ne "o, kaip smagu!", o "o, dievulėliau...ką gi, stiprybės". Žodžiu, ne pozityvas, o nerimas ir net dažnai negatyvas. Tą stebėdami pasąmoningai pradedame galvoti, kad ir reikia tos stiprybės, kad tai - ne natūralus ir normalus procesas, o kažkas jeigu ne tragiško, tai bent jau tikrai nemalonaus, savo bloge rašo edukologė, 4 vaikų mama Austėja Landsbergienė.
Šios dienos mamos klausimas - apie dar visai mažą, tačiau nenorintį būti be mamos nė truputėlio, kūdikį. Puikiai suprantu, kad tos mamos, kurios turėjo ir galimybę, ir norą ilgai auginti savo mažylį, sakys, kad kodėl ji gimdė, jei nenori būti su juo.
Svarbiausia - ieškoti to, kas tinka tam tikrai šeimai. Tai, kad gimė vaikas, nereiškia, kad mes turime visiškai atsisakyti savęs. Ar turime pa(si)keisti ir pri(si)derinti? Tikrai taip. Gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvęs. Bet vaiko gimimas nėra savojo gyvenimo išsižadėjimas.
Ką daryti, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis? Į šį klausimą ir bandau atsakyti šios dienos video įraše. O tėvams, išgyvenantiems tokį periodą, linkiu kantrybės ir pasitikėjimo savimi bei tikėjimo tuo, ką darote. Pamąstykite, pasverkite visus "už" ir "prieš", priimkite tinkamiausią SAVO šeimai sprendimą ir...griebkite jautį už ragų! Visos situacijos yra įveikiamos, visos problemos - išsprendžiamos, ir viskas praeina.
