Greičiausiai jau prieš pykčio protrūkį vaikas jautėsi esantis blogas, o atskyrimas nuo jūsų jam tik dar labiau tai patvirtins.
Mes norime būti gerais tėvais ir apgaubti juos savo meile. Taigi, kodėl mūsų vaikai kartais taip pratrūksta ir nesivaldo?
Daugelis tėvų dažniausiai siunčia savo vaikus į jų kambarį, kad šie nusiramintų. Nieko kito negalime padaryti, kai jie yra įsiutę. Tokiu momentu negalima pamokslauti ar tikėtis iš jų atsiprašymo. Visų pirma reikia, kad jie nurimtų.
Jeigu mes išsiųsime vaiką į savo kambarį, pyktis kaipmat atslūgs. Deja, jis taip pat aiškiai suvoks, kad toks pyktis negali būti toleruojamas ir kad dėl visko kaltas tik jis pats – apima didelis baimės jausmas.
Kiekvienas iš mūsų įvairiai išgyvena pykčio priepuolius: vieni rėkia ant savo vaikų, kiti išlieja įniršį ant sutuoktinių, treti persivalgo bandydami išsivaduoti iš tokios būsenos.
Taigi, ką vietoj to galima padaryti? Mes galime padėti savo vaikams atsakingai valdyti savo pyktį. Visų pirma reikia priimti ir suvokti šį jausmą, ir neskubėti imtis drastiškų ir neapgalvotų veiksmų.
Vienas iš svarbiausių uždavinių vaikystėje turėtų būti – priimti kasdienio gyvenimo nesėkmes ir nuoskaudas nesiimant per daug skubotų veiksmų įsiplieskus įniršiui. Tokiu būdu mes galėsime ramiai ir apgalvotai išspręsti susidariusius keblumus ir ieškoti problemos sprendimo būdų. Vaikai to neišmoks, jei išvarysime juos į savo kambarį. Tačiau galime padėti juos išmokyti blaiviai įvertinti savo jausmus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Na, bet kaip tą padaryti?
Kai jūsų vaikas supyksta...
1. Giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Prisiminkite, kad nereikia panikuoti. Venkite įsiplieskimo ir nebėkite nuo problemos. Tai padės nuraminti jūsų atžalą ir valdyti emocijas.
2. Priminkite sau, kad pykčio priepuoliai yra labai natūralus dalykas, todėl mažiesiems kartais naudinga nuleisti garą. Jų smegenys vis dar vystosi, todėl jie dar neturi visiškai susiformavusios nervų sistemos, dėl to jiems sunkiau save kontroliuoti nei mums, suaugusiems. Beje, net ir suaugę žmonės nesugeba tinkamai savęs suimti į nagą, kai yra apimti pykčio.
Geriausias metas padėti savo vaikams ugdyti supratimą ir užuojautą yra tada, kai viršų ima pyktis arba susidūrus su įvairiomis ir kebliomis situacijomis. Iš tikrųjų jūsų vaikui yra į naudą susidurti su tokiais jausmais kaip pyktis ar skausmas. Kai mes stengiamės padėti savo vaikams sunkioje situacijoje, jie mus prisileidžia arčiau ir labiau pasitiki. Jie nebus tokie susikaustę iš vidaus, todėl atviriau išreikš savo emocijas ir jausmus.
3. Jeigu yra kokia nors grėsmės tikimybė, tai natūralu, kad mes reaguojame arba, kitaip tariant, suveikia savisaugos instinktas. Labai retai tokios baimės kyla dėl išorinių dirgiklių. Mes matome ir reaguojame į aplinką, tačiau labiausiai išgyvename dėl įsisenėjusių emocijų, tokių kaip skausmas, baimė ar liūdesys. Kartais gali atsitikti taip, kad nemalonūs įvykiai kartas nuo karto iškyla mūsų atmintyje ir skaudina mus, tuomet mes, užsiėmę gynybinę poziciją, bandome atitraukti toliau nuo savęs visas šias negatyvias mintis ir emocijas.
Pralaimėjimai ir nesėkmės vaikui gali prilygti pasaulio pabaigai, todėl jie visais įmanomais būdais bando atremti šiuos nepakeliamus jiems išgyvenimus verksmais, įniršiu ir keiksnojimais. Jeigu jie jaučiasi geriau ir saugiau išliedami pyktį, o mes jį pasitinkame su užuojauta ir supratimu, tuomet tas pyktis pradeda atslūgti. Būtina kartu analizuoti visas mažųjų baimes bei skatinti juos išsiverkti, o ne laikyti emocijas užgniaužus viduje, nes tai padeda įveikti agresiją ir pyktį.
4. Nustatykite tokias elgesio ribas, kad visi būtų saugūs, tačiau taip pat parodykite vaikui, kad jūs matote, jog jis pyksta. Nepaisant to, išlikite gailestingi.
5. Svarbu nustatyti elgesio ribas veiksmams, bet ne jausmams. Kuo labiau būsite užjaučiantis – tuo didesnė tikimybė, kad vaikas ims pats suprasti savo baimes ir nuoskaudas, dėl kurių kyla pyktis. Jūs neprivalote pritarti, tiesiog išklausykite savo vaikus tuo momentu. Kai jie jausis išgirsti, jiems gerokai palengvės ir jie daugiau supras savo vidinį pasaulį.
6. Stenkitės prisilaikyti saugaus atstumo. Mūsų vaikai dažnai siekia kažko iš mūsų gauti, spiesdami mus į kampą. Jeigu jūs tokiu atveju sugebate ramiai su jais susikalbėti bei užjausti, tuomet viskas nėra taip komplikuota. Tačiau jeigu jūsų vaikas yra atrėmęs į jus kumščius, sugriebkite jam už riešo ir sakykite: „Man nepatinka, kaip tu elgiesi. Aš matau, koks esi piktas, verčiau išliek visą savo įniršį į pagalvę, bet jokiu būdų nebandyk manęs skaudinti“. Vaikai iš tikrųjų nenori mūsų nei įskaudinti, nei kaip nors sužeisti – jie to labai bijo ir jaustųsi dėl to labai kalti.
7. Stenkitės būti kuo arčiau savo vaikų. Jūsų vaikams reikia žmogaus, kuris priimtų juos tokius, kokie jie yra, net jeigu jie yra pikti. Jeigu saugumo dėlei geriau yra atsitraukti, tuomet būtinai jiems tai pasakykite: „Aš neleisiu tau manęs skaudinti, todėl šiek tiek laikysiuosi atokiau nuo tavęs, bet, atmink, aš visad būsiu su tavimi. Kai būsi pasiruošęs mane apkabinti, aš būsiu čia pat ir lauksiu tavęs“. Jei jis ims rėkti „atsitrauk“, tuomet sakykite: „Aš atsitrauksiu per vieną žingsnelį nuo tavęs, gerai? Aš nepaliksiu tavęs vieno, kai tave yra apsėdęs šis bjaurus jausmas ir visad būsiu su tavimi“.
8. Nesistenkite įtikinti ar kažką įrodyti. Kai adrenalinas yra užpildęs jūsų vaiko kūną ir mažylis yra apsėstas kovos instinktais, tuomet nėra pats geriausias laikas paaiškinti savo vaikui, kodėl jis negali turėti to, ko trokšta arba, kad iš tiesų jis myli savo jaunesnę sesutę. Turite pastebėti, kas vyksta bei nuraminti savo vaiką, kad jūs būsite šalia tol, kol jis pasijus geriau.
9. Nesistenkite įvertinti, koks yra vaiko pykčio lygis. Žinoma, jis reaguoja per stipriai. Vis dėlto atminkite, kad vaikai nuolat išgyvena kasdienius nusivylimus ir baimes, kurių negali atskleisti, todėl mes nieko apie tai nenutuokiame. Jie labai dažnai pakliūna į nemalonumus ir bando patys ieškoti būdų, kaip su jais susitvarkyti.
10. Pripažinus, kad pyktis yra aptemdęs protą, bus lengviau nuraminti savo mažylį. Elkitės kuo atsargiau ir švelniau tam, kad neišprovokuotumėt dar didesnės pykčio bangos. Jeigu jūs iš tiesų pabandysite įsijausti į jo padėtį ir stengsitės geraširdiškai užjausti ir padėti savo vaikui, tuomet jis, be abejo, tai pajaus ir atsakys tuo pačiu.
Neanalizuokite, tiesiog pasistenkite įsivaizduoti, kaip viską mato ir jaučia jūsų vaikas, pavyzdžiui: „Tu juk taip to norėjai.. kaip gaila, kad negavai..“ Kai jūs parodysite, kad suprantate tuos jausmus, kurie sukėlė vaikui pyktį, jo įniršis pamažu atslūgs. Būtent tada vaikas gali būti itin pažeidžiamas ir net gali prapliupti ašaros, todėl atsiras puiki proga užjausti ir paguosti savo atžalą. Galiausiai, tada jis supras, kad gali jumis pasikliauti ir išsipasakoti ar išsiverkti. Taigi, nušaunate du zuikius vienu šūviu: dingsta neigiamos emocijos ir daug labiau suartėjate su savo vaiku.
Palaipsniui jūsų vaikas įgis reikalingų įgūdžių susitaikyti su nusivylimais ir nesėkmėmis ir supras, kad jis negali visada viską gauti vos tik užsigeidžia, o tik tada, kai tas daiktas jam išties bus reikalingas. Taip pat vaikas suvoks, kad jis visada bus mylimas, nepaisant to, kokios emocijos (neigiamos ar teigiamos) bus jį užvaldžiusios.
Jūs turite išmokyti savo vaiką valdyti savo emocijas, nes tada jis bus lankstesnis ir gebės greitai nuvyti į šalį neigiamas mintis. Be to, vaiko charakteris taps tvirtesnis ir pagerės jūsų tarpusavio emocinis ryšys. Jums tereikia giliai įkvėpti ir užjausti bei palaikyti savo vaiką, kai prasideda pykčio priepuoliai.
Nors tai ir skamba šventuoliškai ir tikrai ne visada taip pavyks padaryti, tačiau kuomet pavyks – jūs sukursite mažą stebuklą iš blogio padarydami gėrį.
