Valgomos gėlės - mada ar rimtas reiškinys?

Šių metų Čelsio gėlių parodos dalyviai galėjo užšokti į šalia esantį restoranėlį ir išbandyti meniu sudarytą iš gėlių. Ar tai – vienas iš laikinų „trendų“, o gal visai rimtas reiškinys?

Čelsio gėlių parodoje ne tik gėlininkai ant stalų krovė gėles – virėjai taip pat. Toje pačioje gatvėje, kurioje ošia Karališkosios sodininkystės draugijos (Royal Horticultural Society) šventė, Tom‘o Aikens‘o restorano pietų meniu žydi valgomais žiedais.

Paragaukite Duart‘o ežero lašišos su našlaitėmis ar kitomis violetinėmis gėlėmis, apvirtos vištienos su medetkomis, desertui griebkite braškių, apvirtų su rožėmis, o viską „nuplaukite“ užgerdami šeivamedžio žiedų sirupu.

Anot Aikens‘o, gėles naudojančio maistui jau keletą metų, šis meniu – ne viešųjų ryšių triukas: „gėlės papildo maisto patiekalus taip pat, kaip prieskoniai ir žolelės“, sako jis. „Išskirtinio skonio sūresniems patiekalams suteikia trumpai žydintys čiobrelių ir rozmarinų žiedeliai. Desertuose puikiai dera rožės, levandos ir kinrožės, skoniui pridėdamos subtilumo, saldumo ir švelnaus kvapo.“

Vienas iš geriausių virtuvės šefų, maisto gaminime naudojančių gėles, yra René Redzepi, dirbantis „Noma“ restorane Kopenhagoje. Keletas šefo firminių patiekalų su gėlėmis: burokėliai su čiobrelių žiedlapiais, nasturtų žiedai su sraigėmis, žirnių ankštys su agurkais ir garstyčių žiedais. O skaičiusieji jo knygą „Noma: Time and Place in Nordic Cuisine („Noma: laikas ir vieta Šiaurės Europos kulinarijoje“)“ turbūt akimis naršo kraštovaizdį, ieškodami krūmų, linkstančių nuo delikatesu vadinamų šaltalankių uogų.

Gėlių valgymas prasidėjo prieš tūkstančius metų. Senovės graikai našlaičių žiedlapius dėdavo į vyną, romėnai gausiai gamindavo iš rožių – kaip ir osmanai (turkai), kurie jomis gardindavo turkiškus saldėsius (Turkish delights). Manoma, kad viena iš Senajame Testamente minimų „karčiųjų žolelių“ yra pienė, o karalienės Viktorijos laikų žmonės savo salotas gardindavo našlaitėmis, raktažolėmis ir agurklėmis.

„Ambrette“ restorano Margeito mieste, Kento grafystėje, vyriausiasis šefas Dev‘as Biswal‘is stengiasi į virtuves grąžinti viduramžių vienuolių plačiai naudotą gelsvę. Šis žalsvai gelsvas augalas randamas šalia pajūrio kelių ar tose vietose, kur anksčiau stovėjo vienuolynai, veda juodus vaisius, o jos skonis primena salierą ir petražoles (taip pat iš jų gaunasi neblogas svaigus gėrimėlis).

„Nuo pat pirmo karto, kai susidūriau su gelsve, ji mane pakerėjo“, pasakoja Biswal‘is, ja gardinantis indiško stiliaus pietietišką jautienos troškinį. „Joje susijungia visos mane žavinčios žolelių savybės – tinka visur, yra traški, nuostabaus skonio, tuo pačiu būdama šiek tiek „su charakteriu“, įžūli“.

Įvairios tautos yra pratusios tradiciniuose patiekaluose naudoti gėles – italai gamina su cukinijų žiedais, Indijoje – šafrano žiedlapiais (ir puošia, ir valgo!). Aitroki žiedlapiai (pavyzdžiui, laiškinio česnako) vyniojami į makaroninę tešlą, nuskinti pumpurėliai (pavyzdžiui, nasturtų) gali būti naudojami vietoje kaparėlių, o vaistinės šventagaršvės plombyriniams ledams ir šerbetams suteikia saldymedžio skonio.

Žinoma, oranžinėmis nasturtomis pagardintos salotos ar kimšti cukinijų žiedai yra ne tik gardūs kąsneliai, bet ir maistas akims. Internete galite rasti puikių receptų: antienos krūtinėlė su levandomis, burokėliais ir batatais (saldžiomis bulvėmis), ar cukinijų žiedai su ožkos sūriu ir našlaičių džemu. Jeigu esate linkę paeksperimentuoti, „Thompson and Morgan“ ir Firstleaf.co.uk užsiima internetine valgomų gėlių prekyba, o jeigu norite gėrybių gamtoje rasti pats, ieškokite šių.

Vaikystėj erzindavau savo tėvą, mat mėgdavau čiaumoti jo nasturtas, sodintas gėlių darželiui pagyvinti, o ne salotoms gardinti. Tačiau negalėjau atsispirti neįprastam ir naujoviškam troškimui valgyti gėles. Mano darželis padengtas dirbtine veja, todėl nemanau, kad ką nors įtikinsiu savo sodininkystės sugebėjimas, tačiau pavaišinus svečius gelsvės patiekalais tikrai išvysiu nustebusius ir klausiančius žvilgsnius.