Tobulėjant buičiai, nebeužteko geriau ir įvairiau paruošto valgio, didesnio produktų ir patiekalų asortimento, aplinkui besisukiojančių šokėjų, klounų ar liliputų, atsirado prabangiau padengto, išpuošto stalo poreikis. Kol lėkštės, šaukštai, šakutės ir peiliai buvo reta prabanga, pagrindinis puošnaus stalo elementais buvo plunksnos, gyvos ir džiovintos gėlės, lapai, žvakidės, servetėlės. Bet pasirodžius aniems stalo atributams, viską aplinkui nustelbė pačių įrankių dekoras ir įmantrumas, tik vėliau imta juos derinti su kitais nepelnytai nuo stalų laikinai nuimtais papuošalais, kurių asortimentas kasmet pasipildo naujais aksesuarais.
Šis harmonijos, skonio ir dermės paieškų procesas tęsiasi iki šiol.
Pirmieji indai, kuriuose pavykdavo ir pagaminti valgį, ir vėliau juo mėgautis, buvo medžių tošys, jūros padovanotos kriauklės, kevalai. Tačiau šie indai netiko visapusiškam maisto ruošimui – juose nebuvo galima virti, kepti. Tai padaryti leido virtuvės rakandai, nulipinti iš molio, o kad būtų dar stipresni – deginti. Į virtuves kelią indai skynėsi nesparčiai. Prireikė kelių tūkstantmečių, kol ant stalų atgulė indai iš porceliano, fajanso, majolikos. Lėkštės, skirtingai negu kai kurie stalo įrankiai ar net patiekalai, atsirado ganėtinai vėlai – apie XIV a. Gerokai vėliau negu peiliai, šaukštai ir šakutės. Pirmuoju stalo įrankiu tapo peilis.
Pradžia
VII a. ant stalų dar nebuvo tiesiamos nei staltiesės, stalai nebuvo puošiami gėlėmis arba tai daryta labai retai, ant stalų nebuvo dedami net dubenys. Dažniausiai ant jų stovėjęs stalo papuošalas buvo VI a. pasirodžiusios žvakės, tada gamintos iš vaško arba taukų.
Maistas buvo dedamas tiesiog į medinio stalo viduryje išskaptuotą įdubą. Kiekvienas svečias maistą iš tokių duobių ėmė dažniausiai rankomis ir iš karto valgė arba dėdavo ant duonos gabalų.
Kartais ant stalo padėdavo kelis peilius smailais galais arba iš medžio išskaptuotus didokus į dabartinius negilius samčius panašius šaukštų pirmtakus, naudotus maistui iš įdubos pasiimti.
Didikų rūmuose daug dėmesio buvo skiriama nuotaikai. Karolis Didysis (744–814) atgaivino graikų ir romėnų tradicijas – užstales pavertė ištaigingu ritualu. Nesvarbu, ar atvykdavo svečių, ar valdovas prie stalo sėdėdavo vienas, valgio metu grodavo muzikantai, buvo skaitomos eilės. Prie stalo jam ir jo svečiams patarnaudavo stalininkai, taurininkai, pjaustytojai. Salė, kur valgyta, būdavo išpuošta – sienos nukabintos kilimais...
Prie stalo prileistos moterys
Nuo XI a. prie puotų prisidėti leista ir moterims, nors jos turėjo sočiai pavalgyti prieš sėsdamos prie stalo – per puotas jos turėjo rūpintis, kad vyrams atitektų sočiausias maistas. Tuomet pradėjo keistis ir elgesys prie stalo (tapo ne toks vulgarus) – gero elgesio taisyklės draudė prie stalo kalbėti pilna burna, iš greta sėdinčiojo nugvelbti gardų kąsnelį.
Per puotas vis dažniau ant stalų imta dėti geresnės kokybės medinių, molinių indų, tačiau tais pačiais indais, kurių ir taip buvo labai nedaug, naudojosi keli svečiai, pavyzdžiui, iš vienos taurės gėrė du ar trys, o iš vieno dubens vaišinosi du šalia sėdintys žmonės.
Stalai dengti dažniausiai storu dvigubu audeklu, į kurį buvo galima nusivalyti rankas. Tokios staltiesės būdavo nubarstomos gyvų gėlių arba džiovintais žiedlapiais. Indus taip pat puošdavo ką tik skintų gėlių arba medžių lapų vainikais. O peilių ir šaukštų vis dar buvo labai mažai.
Tarnai maistą atnešdavo ant sidabrinių arba alavo padėklų. Svečiams mėsos patiems atsipjauti retai tekdavo, tai padarydavo specialūs pjaustytojai, o tada gabaliukus paduodavo sėdintiesiems prie stalo. Šie maistą turėjo imti trimis pirštais ir pasidėti ant duonos gabalų arba papločių iš miltų, žirnių, pupų, kurie atstojo lėkštes.
Druskinės reikšmė
Viduramžiais ypatingu atributu laikyta prabangiai išpuošta druskinė. Ją visada uždengdavo ir itin saugojo, nes baimintasi galimų nunuodijimų: buvo manoma, kad druskoje nuodų negalima aptikti. Tačiau būtent prie druskinės sėsti buvo siūloma garbingiausiems svečiams – taip rodyta, kad namuose saugu. Didelėmis druskinėmis puošė stalą, o mažomis naudojosi iš karto keli svečiai. Šis paprotys išliko iki mūsų dienų.
Pirmosios lėkštės – keturkampės
Pirmąsias lėkštes ant stalo pasidėjo prancūzai, o per Liudviko XII karūnavimą karališkoji prancūzų virtuvė nustebino visą Europą – visiems garbingiausiems svečiams buvo padėtos atskiros lėkštės. Tada jos buvo tik keturkampės.
Tačiau šeimininkai dar retai visiems savo svečiams pasiūlydavo atskiras taures ir įrankius – atvykstantieji į pokylius pasiimdavo savo peilius ir šaukštus.
Juvelyrai dvarų šeimininkams gamino vienetinius šaukštus (po vieną, du, tris), todėl šie stalo įrankiai brangiai kainavo. Juos net apkaldavo sidabru ir geležimi. Rankenėlės buvo išraižomos ir paprastais ornamentais, ir sudėtingais piešiniais.
Individualių stalo įrankių sąvoka atsirado XV a. pabaigoje. Tada pasitaikydavo vis daugiau rūmų, dvarų ir aukštuomenės namų, kuriuose serviruojant stalus kiekvienam svečiui ant jų buvo padedamos lėkštės, šaukštai, peiliai. XVI a. Europoje peiliai ir šaukštai tapo kasdieniai stalo įrankiai.
Šakutės kelias iki stalo
Tik šakutei sunkiai teko skintis kelią iki stalo. Prancūzijos karalienė Žana de Evre, pavyzdžiui, turėdama 64 šaukštus, teturėjo vienintelę šakutę, kuri buvo saugoma specialiame futliare.
Kalbant apie pirmąsias šakutes minima Bizantijos princesė ir Venecija. Teigiama, kad auksinė yla su rankenėle iš dramblio kaulo buvo padaryta kaip vienintelis egzempliorius Bizantijos princesei XI a. septintame dešimtmetyje, o vėliau į šią pirmtakę panašias šakutes imta naudoti Venecijoje. XII a. jos buvo daromos dožams, imperatoriams ir popiežiams su dviem dantimis, kaip vienetiniai egzemplioriai.
Nors kita istorija teigia, kad būtent Venecijoje Bizantijos princesė pirmą kartą pamatė šakutę ir jos įsigeidė – jai patikę, kad venecijiečiai šakutes naudojo valgydami vaisius, kad jų sultimis neišsiteptų pirštų. Be to, dėl tuomet madingų aukštų apykaklių (žabo) buvo sunku valgyti, todėl šakutė buvo tinkamiausia pagalbininkė maistui nunešti iki burnos.
Prancūzų karaliai nustojo maistą imti rankomis ir pradėjo valgydami naudoti šakutes antroje XIV a. pusėje. Šakutė buvo laikoma puikybės atributu net tarp aristokratų ir tų laikų satyrikams bei pamfletistams ji buvo vienas svarbiausių pajuokos objektų. Iki XVI a. šakutę naudojo tik rinktiniai dvariškiai.
Pirmosios šakutės buvo su dviem ar trimis dantukais, vėliau – keturiais. Šakutės linkis atsirado XVII a. pirmojoje pusėje. Iš pradžių italai šakute ir peiliu naudojosi atskirai. Tol, kol šakutės nebuvo atgabentos į Prancūziją. Ten net buvo sugalvota penkiapirštės šakutės. Anglų, austrų rašytiniuose šaltiniuose šakutės neminėtos iki XVII a. vidurio. Atgimimo epochoje šakutės evoliuciją pristabdė dvasininkai – iki XVIII a. daugelyje vienuolynų šakutes dėti ant stalo buvo draudžiama. O norint neišsitepti pirštų valgant, prie stalo sėsta su pirštinaitėmis.
Puotos išnuomotuose namuose
XVI a. Paryžiuje buvo populiaru nuomotis prabangius namus su keliais miegamaisiais ir ten rengti pokylius, o sukviestus svečius vaišinti patiekalais, kurie būdavo užsisakomi pas gerus virėjus. Labiausiai graibstyti tie namai, kurių šeimininkai turėjo sukaupę daug indų ir įrankių, o ypač sidabrinių.
Buvo reikalaujama, kad staltiesė ant stalo būtų įtempta kaip styga, be jokios raukšlelė, būtų iki pat grindų. Indai, pilni maisto, būdavo atnešami ir tušti nurenkami iki aštuonių kartų. Servetėlės keistos kas antram valgiui. Jau tada buvo rekomenduojama kiekvienam svečiui ant stalo padėti gilią lėkštę sriubai, kad jiems nereikėtų su šaukštais ją semtis iš bendro puodo.
XVI a. nuopelnas – šakutė ir peilis pradėti naudoti valgant prie stalo, o ne tik ruošiant maistą.
Neliko peilių smailais galais
XVII a. prasidėjo intensyviausias stalo įrankių tobulėjimo laikmetis. Šakute ne tik imta dažniau naudotis, ji tapo beveik tokia, kokia yra dabar – su trimis arba keturiais dantimis. Šaukštai imti gaminti plokštesni, nebe tokie gilūs, o peiliai su neapvalintais galais visai išnyko.
Viduramžiais puotos dažnai baigdavosi prisivalgiusiųjų ir apgirtusiųjų muštynėmis, dažnai buvo griebiamasi ir tenykščių stalo įrankių, dažniausiai peilių. Prisireikė net išleisti griežtą nurodymą prie stalo nesinešti durklus primenančių peilių. Todėl nuo tų laikų iki dabar prie stalo naudojamės peiliais su apvalintais galais.
Susiruošus į svečius, stalo įrankių nebereikėjo neštis – kiekvienuose namuose tada jų jau buvo pakankamai, kad užtektų visiems pakviestiesiems. Pasirodė ir specialūs indai karštiesiems patiekalams, sriubinės. Lėkštes imta puošti sidabru ir auksu. Porcelianinės pasitaikydavo itin retai ir tik karalių rūmuose.
