Kelionės po margą pasaulį
Kinijoje šis augalas buvo žinomas senų senovėje ir auginamas jau daugiau kaip 5000 metų. Apie stebuklingas sojos pupeles ir jų kilmę pasakojamos legendos. 3 tūkstantmetyje prieš Kristų Kinijos imperatorius Šeng Nungas aprašė gydomąsias savybes, auginimo rekomendacijas, ruošimo maistui būdus ir įvairiausius patiekalus. Įdomu, kad nemažai jų išliko kinų virtuvėje iki šių laikų.
Rytuose soja laikoma vienu iš penkių šventų augalų. Pasakojama, kad, pabrėždami jos išskirtinumą, per iškilmingas ceremonijas Kinijos imperatoriai patys sėdavo soją. Vėliau kinų daktarai tyrinėjo ir naudojo sojos produktus įvairioms ligoms gydyti.
Iš Kinijos misionieriai soją atvežė į Korėją ir Japoniją, kur ji labai greit tapo populiari. Tuo tarpu Europa ir Amerika su ja susipažino negreit. Soja nebuvo minima pirmųjų europiečių keliautojų, aplankiusių Kiniją ir Japoniją, užrašuose, nes jie ilgai nekreipė dėmesio į ją ir nesuprato, iš ko pagaminti ragauti neįprasti valgiai ir skanėstai. Mat produktai tiek pagal išorinį vaizdą, tiek pagal skonį su sojos pupelėmis neturi nieko bendro.
XVI–XVII amžiuje jau užsimenama apie kažkokias specifines pupas, Kinijoje vadinamas „didžiosiomis“ (nors jos ir kuklaus dydžio). Manoma, kad pirmasis iš produktų XVII amžiuje į Europą pateko sojos padažas ir tuo metu juo buvo aktyviai prekiaujama. XVIII amžiuje soja buvo auginama Europos šalių botanikos soduose, aišku, kaip retenybė ir tik dėl tyrinėjimų. Ir Europos klimatas, ir dirva nelabai patiko augalui, mėgstančiam šilumą ir drėgmę, todėl derlius būdavo menkas. Įdomu, kad pirmosios pramoninės plantacijos atsirado Jugoslavijoje (Dubrovnikuose) 1804 metais.
Pagaliau 1873 metais tarptautinėje parodoje Vienoje soja buvo pristatyta kaip viena iš vertingiausių Kinijoje ir Korėjoje auginamų žemės ūkio kultūrų ir sužadino europiečių smalsumą. Tačiau dar ilgai auginta tik kaip pašarinė kultūra, o susidomėjimas ja kaip maisto produktu augo labai lėtai. Galima sakyti, kad iki XX amžiaus sojos produktai pramoniniu būdu buvo gaminami tik Rytų Azijoje.
Į Amerikos žemyną pupelės pateko dar vėliau, beveik po šimto metų, manoma, kaip balastas laivų triumuose. Čia jai patiko daug labiau, tad sėkmingai įsitvirtino. Šiuo metu Amerika yra stambiausias sojos ir jos produktų gamintojas pasaulyje.
XX amžiuje soja tarsi antrąkart pabandė užkariauti pasaulį. Europiečiai nelabai domėjosi patiekalų gaminimo paslaptimis. Gal tai ir stabdė sojos, kaip maisto produkto, populiarumą. Nemokėdami gaminti patiekalų, europiečiai bandė vartoti pačias pupeles.
Be to, jie susipažino su soja nepalankiomis aplinkybėmis – per karus, krizes, kai trūko maisto. Manyta, kad sojos produktai – tai surogatiniai maisto produktai. Jais buvo pigiai maitinami kareiviai per Pirmąjį pasaulinį karą, jie labai pravertė ir po Antrojo pasaulinio karo.
Vėliau, taikiu metu, turtingose išsivysčiusiose šalyse, vartojančiose daug mėsos produktų, atsirado kitų problemų – labai padaugėjo sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis. Pasaulis vėl atkreipė dėmesį į soją, kurioje daug baltymų ir nėra cholesterino. Prasiplėtus sveikos mitybos ir vegetarizmo gerbėjų ratui, jos populiarumas dar labiau išaugo. Be to, tai puiki pašarinė kultūra (išspaudos, žalioji masė, miltai).
Sojos pupelės – baltymų šaltinis, tad Kinijoje, kur gausybė gyventojų ir trūksta dirbamos žemės, jų vertė neįkainojama. Be to, jų produktų populiarumą skatina ir šalyje vyraujanti budizmo religija, propaguojanti vegetarizmą.
Šiandienos gamintojų ir mokslininkų akimis
Šiandien soja – viena iš maistinių kultūrų, kuriai teikiama vis didesnė reikšmė. Kasmet užauginama per 110 milijonų tonų pupelių. Daugiausia jų užauginama JAV (50, kitais duomenimis – 2/3 pasaulio derliaus; 80 skiriama gyvulių pašarams, 18 – aliejui, 2–3 – kitiems produktams, skirtiems žmogaus mitybai, gaminti), Brazilijoje (20), Argentinoje (10) ir Kinijoje (8). JAV kontroliuoja sojos rinką visame pasaulyje.
Beje, sojos pupelės ir jų produktai sudaro per 25 JAV žemės ūkio produkcijos eksporto į Europos Sąjungą. 2/3 pasaulyje pagaminamų maisto produktų sudėtyje yra sojos ingredientų (dažniausiai žymima indeksu E 479).
Iš sojos gaminami ne tik maisto produktai, ji naudojama muilo, plastmasės, dažų, lako, klijų, biologinių valymo priemonių, kosmetikos priemonių gamyboje. Be to, šis augalas – produktas be atliekų, nes panaudojama viskas, kas iš jo gaunama. O pagal iš jos pagaminamų produktų skaičių niekas negali su soja konkuruoti.
XX amžiuje daug sužinota apie stebuklingąsias sojos savybes. Nauji selekcijos metodai padėjo sukurti tokias veisles, kurios gali augti, subręsti ir duoti didelį derlių netgi tuose rajonuose, kur niekad neaugo. Audringas technologijų vystymasis padarė soją technologiškiausiu augalu, iš kurio galima pagaminti iki 20000 įvairiausios paskirties produktų.
Daug mokslininkų ir ekonomistų pranašauja, kad soja yra ateities maistas, tapsiantis svarbiausiu dietinių proteinų šaltiniu. Tai augalas, išsiskiriantis iš kitų žemės ūkio kultūrų kaip pilnaverčių augalinių baltymų ir riebalų šaltinis.
Jau XX amžiuje pasaulyje tiek maisto produktų, tiek pašarų gamyboje vis aštriau buvo jaučiamas baltymų trūkumas. Pagrindinėse grūdinėse kultūrose daug angliavandenių ir mažai baltymų. Šį deficitą galima sumažinti tik didinant gyvulininkystės produktų gamybą ar ieškant alternatyvių baltymų šaltinių.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad jau pirmajame XXI amžiaus ketvirtyje išsivysčiusiose šalyse nebus auginami mėsiniai gyvuliai. Mėsą pakeis augaliniai proteinai.
Žemėje sparčiai daugėja gyventojų, tad jie bus priversti vartoti kuo daugiau augalinių proteinų. Svarbus argumentas sojos naudai – iš jos per trumpą laiką gaunama daugiausiai proteinų. Be to, tai pats ekonomiškiausias proteinų gavimo būdas. Turtingesnio ir geriau subalansuoto baltymų ir riebalų šaltinio tiesiog nėra, tad gal žmonija pasirinks jį?
Bus tęsinys
