Beveik visi prieskoniai, kuriuos mes taip mėgstame per šventes, gerina apetitą ir skatina virškinimą. Jie gydo persišaldymą, padeda nugalėti uždegimus, atgaivinti pavargusią odą, skatina laisvai tekėti energiją. Taigi jei žiemą jaučiatės silpni ir išsekę, o oda atrodo greičiau pilka nei rausva, pasimėgaukite aromatingųjų prieskonių teikiamais malonumais.
Cinamonas yra vienas iš seniausiai žmonijos naudojamų prieskonių ir dažniausiai naudojamas advento laikotarpiu kulinarijoje. Pirmą kartą paminėtas 3000 metais pr. Kr. kinų metraščiuose. Prekiautojai cinamonu galėjo susikrauti didelius turtus. Tai sukėlė šimtmečius trukusias kovas dėl kiekvieno žemės lopinėlio, kuriame šį augalą buvo galima auginti. Didžiausios plantacijos buvo Ceilone (dabartinėje Šri Lankoje). Norėdamas pademonstruoti savo turtus Romos imperatorius Neronas per savo žmonos laidotuves leido padegti visas miesto cinamono atsargas.
Šiandien cinamono koteliai gaminami iš cinamono medžio, lauramedinių šeimos augalo, žievės. Ji atsargiai nulupama, pati susisuka ir paliekama džiūti. Eteriniai aliejai gerina virškinimo sistemos veiklą, slopina spazmus. Kramtant cinamono kotelius, burnos gleivinėje sumažėja nepageidaujamų bakterijų, o jo kvapas ramina, atstato dvasinę pusiausvyrą.
Cinamoną truputį sudrėkinus ir padėjus džiūti ant šildymo prietaisų, visa patalpa greitai prisipildo malonaus, švelnaus kvapo, padedančio atsipalaiduoti. Kūno aliejų galima naudoti ir atliekant masažus – greičiau atsipalaiduojama, oda suminkštėja.
Rytų šalyse cinamonas vartotas labai plačiai: jo buvo dedama į įvairiausius patiekalus, gardinta arbata. Vakarų šalyse žmonės taip pat pamėgo šį prieskonį, tačiau jo vartojimo sritis kur kas siauresnė – daugiausia saldiesiems patiekalams pagardinanti. Indijoje cinamonas vartojamas nemaltas.
Žievės gabalėliai kepinami karštame aliejuje, kol išsivynioja. Tada, sumažinus temperatūrą, jie sumaišomi su kitais produktais: pomidorais, svogūnais arba jogurtu. Kitose šalyse pirmenybė teikiama cinamono milteliams. Jų negalima per daug ilgai virti, nes jie praras kartoką skonį.
Vanilė buvo žinoma jau actekų Meksikoje. Ja saldinti kakavos gėrimai ir košės, naudota ir kaip kvepalai. Ispanų užkariautojas Hernanas Cortezas buvo taip susižavėjęs vanile, kad net bandė ją auginti Europoje, tačiau nesėkmingai. Šiandien didžiausios jos plantacijos yra Meksikoje, Madagaskare, Mauricijuje ir Reunione.
Vanilė – tai laipiojanti orchidėja. Jos ūsai raitosi ant medžių ir kuolų. Tik po 4 metų pirmą kartą subrandina vaisius. Kiekvieną žiedą tenka apdulkinti rankomis. Nuėmus derlių, vaisiai nuplikomi karštu vandeniu, įvyniojami į medžiagą ir paliekami 48 valandoms šusti medinėse dėžėse. Taip numarinami daigai ir prasideda fermentacija. Vaisiai 8–10 dienų lėtai džiūsta po atviru dangumi, karštoje saulėje, po to dar 50 dienų šešėlyje. Surištos po keliasdešimt vanilės lazdelės sudedamos į metalines dėžes ir uždaromos. Šiuo laikotarpiu atsiskleidžia tikrasis aromatas.
Vanilės kvapas gerina apetitą, jaudina, kelia nuotaiką, todėl ją, kaip gydomąją priemonę, galima naudoti neurologijoje. Be to, slopina menstruacijų keliamus skausmus, gydo neurodermitą. Žiemą suerzintą ir sausą odą galima palepinti kūno losjonais, maitinamaisiais kremais su vanile, kurie gerai įsigeria ir skleidžia malonų salsvą kvapą.
Anyžiai kilę iš Egipto. Viduramžiais vienuoliai, keliaudami per Alpes, jų nešdavosi kartu su tikėjimo žiniomis. Šie prieskoniai puikuodavosi ir ant kiekvienų iškilmių stalo. Turtingi miestiečiai augino neišvaizdžius augalus savo, o vienuoliai – vienuolynų soduose.
Vienmetis anyžius – maždaug 50–60 cm aukščio skėtinis augalas. Jis subrandina mažytes sėkleles. Maltų vaisių milteliais skaninami mėsos, žuvies ir daržovių patiekalai. Anyžių kvapas maloniai saldus ir aromatingas, skonis – gaivus. Liaudies medicina ilgą laiką juos rekomendavo vartoti kaip afrodiziaką, dėl to kai kuriuose regionuose net būdavo įmaišoma į vestuvių pyragus.
Šiandien anyžių daugiausia dedame į kepinius. Jų pagrindinė sudėtinė medžiaga yra eterinis aliejus anetolas. Anyžiai, kaip losjonų ir kremų sudedamoji dalis, suteikia žvalumo ir naikina bakterijas. Jų arbata palengvina kosulį, slopina spazmus.
Indijoje anyžiai kramtomi, kai norima atgaivinti burnos kvapą ir pagerinti skrandžio veiklą. Aliejų galima naudoti tik praskiestą. Jo šampūnais ir kaukėmis galima palepinti ir plaukus, ypač žiemą, jei nuo šilto kambario oro išsausėjo. Jie ims blizgėti, taps elastingi. Anyžiai naudojami ir alkoholio, ypač likerių, gamyboje.
Gvazdikėliai atkeliavo iš Indonezijos salų. Europoje jie tapo žinomi Romos imperijos laikais.
Gvazdikmedžių nereikėtų painioti su mūsiškais gvazdikais. Jie priklauso mirtinių šeimai. Geriausiai veši atogrąžų klimato šalyse, todėl juos auginti galima tik Filipinuose, Šri Lankoje, Madagaskare, Mauricijuje ir kitur. Užauga iki 20 m aukščio ir išgyvena iki 100 metų. Šie medžiai pirmuosius žiedus sukrauna tik po 20 metų. Pumpurai kvepia ypač intensyviai. Jie skinami rankomis, kai įgauna skaisčią raudoną spalvą. Pumpurai atskiriami nuo kotelių. Džiovinami saulėje. Džiūdami įgauna tipišką rudą spalvą.
Geros kokybės gvazdikėliai yra riebūs, net paspausti nagu išskiria eterinį aliejų. Kruopščiai atrinkti pumpurai neturi vaiskočių. Virtuvėje paprastai naudojami sveiki, o skonio industrijoje pirmenybė teikiama maltiems gvazdikėliams. Jie dezinfekuoja, slopina skausmą, gerina virškinimą. Tai nepakeičiama priemonė nuo dantų skausmo, burnos gleivinės uždegimo.
Gvazdikėlių aliejus kosmetikos pramonėje naudojamas ne tik dėl gaivaus kvapo, bet ir dėl dezinfekuojamųjų savybių. Jų turi ir namų sąlygomis pagamintos grožio priemonės. Juk kaip tik žiemą oda nepakankamai aprūpinama deguonimi ir krauju. Gvazdikėlių garų vonios švelniai gaivina, dezinfekuoja veido ir kaklo odą, todėl ji įgauna skaisčią rausvą spalvą.
