Gerai jau, gerai, pripažįstu, čia tik nelabai vykęs bandymas pritempt prie temos. Iš tikrųjų, vienintelis šitų patiekalų saitas yra tas, kad jie dažnai užsuka mano virtuvėn. Ir ilgai neužsibūna, iškvėpinę namus pradingsta, nė sužiūrėt nespėji. Jūs irgi tokių turit, ar ne?
Tai va. Galėčiau dabar papilstyt iš tuščio į kiaurą apie tai, kaip lengvai į šitą kategoriją įsipaišo kepta višta, bet geriau pakalbėkim apie maisto fotografiją. Man, pavyzdžiui, šitas dalykas akivaizdžiai (tiesiogine šio žodžio prasme) nesiseka. Kad ir kaip stengčiaus, kad ir kokią gausybę kadrų prigaminčiau, kiekvienąsyk iškėlusi nuotraukas iš fotoaparato kompiuterin padarau tą pačią išvadą: aš neturiu tam talento, akies ar/ir (čia toks mažas bandymas save paguost) tinkamos įrangos.
Todėl neretai ieškau visokių skaitinių, patarimų ir triukų, kaip nufotografuot taip, jog vien pažvelgus į nuotrauką seilės burnoj kauptis pradėtų. Žinojot, kad įmaišius variklio alyvos į sirupą, tasai tampa kur kas fotogeniškesnis? O rudu batų tepalu nupiešus juosteles ant mėsos kepsnio, jis atrodys nelyg ką tik nukeltas nuo grilio grotelių? Arba kad kartais garuojančio patiekalo efektas nuotraukoje išgaunamas smilkstančia cigarete, paslėpta už lėkštės? O pyrago gabalėlį apipirškus plaukų laku sukuriamas drėgno kepinio vaizdas, va.
Žinoma, žmonių, kurie talentu ir įgūdžiais maistą pateikia taip, jog atrodo, kad per monitorių užuodi, tikrai esti. Ir nemažai. Bet kadangi aš nesu viena jų, o pietus po fotosesijos paprastai esu linkus suvalgyt ar kam nors sumaitint, tai labai nepykit, jog kartais viskas ne taip gražu, kaip kad norėtųs (ko gero, labiau man nei jums, bet vis tiek). Tačiau, užtikrinu, bent jau valgoma. Dar ir kaip valgoma, chi.
***
Ak, sakysit, ir ką čia su tuo varškės apkepu beprigalvosi? Visi savas varškės-manų-kiaušinių proporcijas turi, visi sumaišyt moka. Bet jeigu sykiais jums jūsų kepamas pabodo ar netyčia taip nutiko, jog niekada kept nebandėt, tai, žinokit, apačioj aprašytas – purus ir vientisos struktūros.
Varškės apkepas
I.Alenskaitės nuotr.
4-5 valgytojams reiks:
½ stiklinės manų kruopų
stiklinės kefyro/pasukų/jogurto
600 g varškės
4 kiaušinių
4-5 šaukštų cukraus
šaukštelio vanilinio cukraus
žiupsnelio druskos
Procesas:
Manų kruopas užpilam rūgusio pieno produktu ir paliekam bent pusvalandžiui pabrinkti. Rūgusio pieno produktai labai pasitarnauja kepinio purumui, todėl jei tik galima rinktis ne pieną, jo ir nesirenkam.
Varškę pertrinam per sietelį/porąsyk permalam mėsmale/sutrinam blenderiu/surandam kokį kitą būdą išnaikint gumuliukus. Ją derėtų rinktis pusriebę ir sausą (geriausia – iš maišelių, o ne stačiakampių pakelių, o jei sykiais kur nučiuptumėt naminės – idealu).
Įjungiam orkaitę – 180. Kiaušinių trynius atskiriam nuo baltymų. Visom išgalėm stengiamės, jog į baltymus trynio nepatektų, mat paskui neišsiplaks. Jei nutinka atvirkščiai – nieko tokio. Į trynius dedam cukrų (jei manus užpylėt saldžiu jogurtu, cukraus dėkit šiek tiek mažiau) ir vanilinį cukrų, plakam, kol masė pašviesėja ir jos tūris padvigubėja. Sudedam varškę ir supilam manų-kefyro/pasukų/jogurto mišinį. Išplakam iki vienalytės masės.
Plakiklio šluoteles kruopščiai nuplaunam ir nusausinam. Baltymus pasūdom ir pamažėl didindami greitį išplakam iki standžių putų. Masė turi būt balta balta, o apvertus dubenį – nemėgint iš jo iškrist ar kitaip pabėgt. Atsargiai įmaišom į varškės masę. Vos tik niekur nebaltuoja baltymų debesys, procedūrą baigiam, mat jei per ilgai duosimės šaukštu, įplaktas oras išeis lauk.
Kepimo formą ištepam riebalais ar išklojam kepimo popieriumi. Nuo formos dydžio priklauso apkepo storis. Aš dažniausiai tokį kiekį kepu 24-26 cm skersmens apvaliam inde. Supilam varškės masę, išlyginam paviršių, dedam kept. Maždaug 45-60 minučių, nelygu, koks apkepo storis. Kai jau paviršius dailiai apskrudęs, ištraukiam iš orkaitės ir leidžiam truputėlį kambario temperatūroj pastovėt. Nenusimenam, kad jis kiek pabliūkšta, šitaip baisiai dažnai su varškės kepiniais nutinka. Valgom su uogiene, grietine ar kondensuotu pienu. Skanaus.
Pastaba: jei tingit terliotis su atskirai plakamais baltymais, neplakit. Apkepo pasisekimo garantas yra varškė be gumuliukų ir ne piene brinkinti manai.
Pastaba nr. 2: nebijokit apkepo pagardint priedais: džiovintais vaisiais (kuriuos derėtų kiek pabrinkint ar bent nuplikyt), kokoso drožlėmis, kakava, vaisiais, uogom ar net virtom morkom.
***
Vištiena ryžiams nelyg koks cinamonas obuoliams. Geri ir po vieną, bet duetu – pritrenkiantys. Ir nereik išsigąst pavadinimo, jei savom rankom dar nėsyk risotto nemaišėt – tasai stovėjimas palinkus virš keptuvės tik skamba baisiai, realybėj viskas visai greita ir paprasta.
Paprastas vištienos risotto
I.Alenskaitės nuotr.
4-5 porcijoms susirandam:
4-5 stiklines vištienos/daržovių sultinio
300-400 g vištienos filė
druskos
juodųjų pipirų
šlakelį aliejaus
didelį svogūną
1,5 stiklinės apvaliagrūdžių/trumpagrūdžių ryžių (idealiausiai tinka Arborio arba Carnaroli)
100 ml sauso balto vyno
porą didelių saujų šaldytų žirnelių
20-30 g sviesto
50-60 g tarkuoto parmezano
Procesas:
Užkaičiam sultinį. Manasis buvo gardintas džiovintomis daržovėmis, tik todėl paveikslėlyje ir matyti užuominos į morkas.
Supjaustom vištieną kubeliais. Kraštinė – maždaug centimetras. Pasūdom, pipirais pabarstom, jei turim kokių mylimų prieskonių vištienai – nepagailim ir jų. Keptuvėje įkaitinam porą šaukštų aliejaus ir sudedam mėsą. Pamaišydami kepam 4-5 minutes, kol visi vištienos gabalėliai aristokratiškai išbąla.
Tuo tarpu susmulkinam svogūną, išsiimam iš spintelės ryžius, užvirusį sultinį paliekam kunkuliuot ant minimalios kaitros, kad nesugalvotų atvėst. Iš keptuvės išgriebiam vištieną, papildom aliejaus kiekį iki 2-3 šaukštų ir sudedam svogūnus. Kepam apie penkias minutes, kol suminkštėja ir tampa permatomi. Sudedam ryžius ir intensyviai maišydami kaitinam maždaug minutę. Šie turi pasidaryti skaidrūs.
Į keptuvę pilam vyną ir maišydami kaitinam tol, kol tasai susigeria. Pilam samtį sultinio, vėl žaidžiam mentele, kol skysčio nebelieka. Tuomet dar samtis. Dar pažaidžiam. Ir šitaip kokias dešimt minučių. Tuomet sudedam žirnelius (geriau būtų, jei šitie atkeliautų ne tiesiai iš šaldymo kameros, mat risotto nemėgsta temperatūros šuolių). Ir tęsiam samtis sultinio-maišom-susigeria. Po dar 5 minučių sudedam vištieną. Paragaujam. Didelė tikimybė, jog ryžiai dar kietoki, todėl pilam dar sultinio. Tik dabar po kiekvieno samčio patikrinam padėtį dantimis.
Kai ryžiai jau pakankamai minkšti, įvertinam, kiek sūrus buvo sultinys, ir pagal tai pasūdom. Dedam sviestą ir sūrį, išmaišom, uždengiam, viryklę išjungiam ir paliekam pastovėt bent penkioms minutėms. Valgom. Žmogus, tąsyk su manimi pietavęs, sakė, kad labai skanu – va, ir viskas. Skanaus.
***
Šitiems abejingo dar nesutikau, rimtai. Trapūs, burnoj tirpstą, o jei dar šokolado gabalėlį perkandi! O žinot, kas smagiausia? Jokio minkymo, kočiojimo ir formelių ieškojimo, viens-du ir sausainiai. Ir ne šiaip sausainiai, o vieni geriausių, kokius moku kept (ir meskit lauk mintį, jog šitaip tik todėl, kad mano patirtis menka ar ką, nes… aj, kol nepabandysit, vis tiek netikėsit).
Sausainiai su šokolado gabaliukais
I.Alenskaitės nuotr.
20-25 nemažiems sausainiams susirandam:
110 g sviesto arba margarino kepiniams
75 g paprasto cukraus
75 g rudojo cukraus*
šaukštelį vanilinio cukraus
dosnų žiupsnį druskos
kiaušinį
kaupiną šaukštelį kepimo miltelių
150 g miltų
100 g šokolado
Procesas:
Sviestą pora valandų prieš gaminimą ištraukiam iš šaldytuvo ir paliekam, kad atšiltų iki kambario temperatūros. Susirandam plytą mėgstamo šokolado ir ją sukapojam smulkiais gabalėliais. Tinka bet koks, savy skysto įdaro neslepiantis. Jei baisiai mėgstat riešutus, saują ar porą irgi susmulkinkit.
Įjungiam orkaitė – 180 laipsnių. Tuomet supilam visų rūšių cukrų bei druską į sviestą ir išsukam iki purios masės, na, kokias penkias minutes šitai užtrunka. Įmušam kiaušinį ir dar kokia minutę plakam didžiausiu greičiu.
Sumaišom miltus su kepimo milteliais (jei netingim, persijojam – sausainių tekstūrai šitai tik į gerą) ir supilam į tešlą. Maišom šaukštu, kol masė tampa vienalytė ir niekur miltai neboluoja. Dedam šokoladą (ir riešutus), išmaišom.
Skardą išklojam kepimo popierium ir, pakabinę šaukštelį tešlos, dedam metodu belekaip. Tirpdamas sviestas pats suformuos sausainį, svarbiausia, kad visi tešlos kauburėliai būtų maždaug vienodo svorio (skirtingo dydžio sausainiams – kaip netikėta – reikia skirtingo kepimo laiko) ir pakankamai toli vienas nuo kito. Aš retai rizikuoju kepti daugiau kaip 9 sausainius išsyk.
Kišam orkaitėn ir kepam 10-15 minučių. Traukiam lauk, kai sausainiai suplokštėja ir pakeičia spalvą: vos vos pageltę jie bus mažumelę guminiai, tamsesni – trapūs trapūs. Neišsigąstam kepinių minkštumo, perkeliam juos ant grotelių ir vėsinam – ataušę sukietės. Turim sąžinės ir labai žmonėmis nemanipuliuojam jais dalindamiesi. Skanaus (pienas, baisiai gerai su stikline pieno).
*jei rudojo cukraus namuose nerasta, tai dar nėra pakankamas pretekstas sausainių nekept. Keičiam paprastu, tik imam kokiu šaukštu mažiau, mat pastarasis kiek saldesnis.
Nesušalkit!
Inga.
