Žodžiu, nieko gero, išskyrus nuolaidas mandarinams. Aišku, galima sakyt, kad Kalėdos yra daugiau nei lempučių girliandos, kad tai puikus laikas išgelbėt pasaulį išsiunčiant sms už dešimt litų kokiam telemaratonui, kad *kitas gilus ir didžiadvasis dalykas, kurio toks Grinčas, kaip teksto autorė, nelabai pajėgia suvokt*. Bet, ėėė, tam, kad būtum geras/naudingas/teikiąs pagalbą Kalėdos visai nebūtinos, ar ne?
Tačiau tos paskutinės kelios savaitės prieš didžiąsias šventes žavesio, visgi, turi. Gi galima legaliai kept krūvas sausainių, meduolių ir ilgai brandinamų pyragų (ir duona, ir žaidimai išsyk)! Užsidaryt visam savaitgaliui virtuvėj, prikvėpint namus cinamonu, imbieru ir apelsinais, paskęst miltų ir cukraus pudros debesyse, minkyt, kočiot, pjaustyt, glazūruot, paskui visa suslėpt niekam nežinomose vietose, kartais vis patikrinant, kaip kepiniams bręst sekasi (t.y., legaliai valgyt kalėdinius kepinius ne per Kalėdas).
Pati sau prieštarauju, žinau. Geriems liepiu būt visus metus, neieškot tam progų ar ko, o šventinius saldumynus vis tiek palieku tik šventėms. Bet šitaip jau yra su tuo maistu – salotos ir ridikėliai skaniausi pavasarį, šaltibarščiai geriausi su šviežiom bulvėm, ledus reikia valgyti vasarą, obuoliai tikriausi rudenį, žodžiu, nelabai lieka laiko ir vietos skrandžiuos kūčiukus valgyt iškart po pirmų braškių. Ir ką aš bandau apgaut, a? Kiekvienas Grinčas ieško būdų tokiu nebūt, va, ir viskas. Siūlau tris.
***
Ilgai ieškojau būdo iškepti meduolius, kurie savo tekstūra primintų pardavinėjamus parduotuvėse. Na, žinot, ne tuos traškius ir kietus, kurie yra baisiai gražūs, kai kas nors, turįs talentą ir esąs pakankamai kruopštus, dailiai išpiešia cukraus glajumi. Ir ne tą sodraus skonio minkštą pyragą, meduoliu vadinamą. Tarpinį variantą: medaus skonio, patogų valgyt, nepavojingą trapesniems dantims. Radau. Tekstūra būtent ta, tik skonis geresnis.
Minkšti meduoliai
2 skardoms užpildyti, t.y. maždaug 30 meduolių susirandam:
4 šaukštus/~60 g aliejaus
100 g cukraus
šaukštelį vanilinio cukraus
130 g medaus
2 kiaušinius
300 g miltų
šaukštelį kepimo miltelių
šaukštelį cinamono
ketvirtį šaukštelio druskos
šlakelį pieno
cukraus pudros
Procesas:
Įvertinam medaus būklę ir, jei reikia, pašildom jį garų vonelėj/mikrobangėj. Turėtų būt nesunkiai maišomas šaukštu.
Į dubenį pilam aliejų ir beriam abiejų rūšių cukrų. Išmaišom. Po vieną mušam kiaušinius, po kiekvieno minutę plakdami. Supilam medų. Išplakam iki vienalytės masės.
Kitam dubeny persijojam miltus, kepimo miltelius, cinamoną ir druską. Galima, žinoma, naudot ir kitus meduolių prieskonius: gvazdikėlius, imbierą, kardamoną, kvapniuosius pipirus, muskatą, tačiau man šitie gardžiausi tik su cinamonu.
Sausą mišinį dedam į dubenį su plakiniu ir maišom šaukštu, kol gaunam vieną tešlos gabalą. Ji tokia, na, nei šaukštu dorai maišoma, nei minkoma, todėl šitas procesas gali rodytis kiek sudėtingas, tačiau mes atkaklūs, tiesa? Uždengiam maistine plėvele ir dedam į šaldytuvą/nešam į balkoną porai valandų.
Įjungiam orkaitę – 180 laipsnių. Skardą išklojam kepimo popierium. Drėgnomis rankomis kabinam graikiško riešuto dydžio tešlos gabalėlį, pavoliojam jį tarp delnų, kol įgauna apskritimo formą, sodinam ant kepimo popieriaus ir truputėlį spustelim, kad suplokštėtų. Tarp meduolių paliekam paliekam 6-7 cm tarpus. Kepam 8-12 minučių, priklausomai nuo orkaitės, kol truputį paruduoja, na, kiek tamsesni už auksą tampa. Traukiam iš orkaitės, leidžiam minutę pasibūt kepimo skardoj, paskui perkeliam ant grotelių ir leidžiam visiškai atvėst.
Galima glazūruot iš karto, galima visai prieš šventes (jei tingit ar bijot, kad toks kiekis cukraus nėra pakankamas trikdis pieno bakterijoms daugintis (yra, patirtis sako)). Glazūrą geriausiai sekasi gaminti metodu iš-akies. Imam cukraus pudros, įpilam porą šaukštų pieno, išmaišom, paskui dar dedam vieno ar/ir kito, kol gaunam grietinės tirštumo glajų. Tuomet dosniai juo aptepam meduolius ir paliekam išdžiūti.
Laikom sandarioj dėželėj 2-3 savaites.
***
Ploni, traškūs ir kandantys gomurį. Tobuli šaltiems vakarams, beveik antigripiniai. Šituo tenoriu pasakyt, kad neverta recepte nurodytų kiekių mažint perpus, geriau pavargt su kočėlu truputį ilgiau ir dar visą sausį šitaip šildytis.
Imbieriniai sausainiai
Kiekis priklauso nuo storio, todėl pažymėkim x. Reiks:
150 g sviesto
100 g cukraus
150 g medaus
2 kiaušinių
400-500 g miltų
šaukštelio kepimo miltelių
3 šaukštų imbiero
2 šaukštų cinamono
šaukštelio gvazdikėlių
šaukštelio kardamono
miltų kočiojimui
Procesas:
Sviestą dar gerokai prieš gamybą ištraukiam iš šaldytuvo ir leidžiam jam pasiekt kambario temperatūrą. Medų ištirpdom garų vonelėj ar mikrobangėj. Arba išsiburiam šviežio ir skysto, jei sykiais tikim pasakom.
Į dubenį keliauja sviestas, cukrus ir medus. Plakam kokias penkias minutes, na, iki purios masės. Po vieną įsukam kiaušinius.
Gvazdikėlius sumalam/sutrinam/sugrūdam. Neturį specialių įnagių gali įvyniot juos į drobinį rankšluostėlį ir nuoširdžiai virtuviniu plaktuku padaužyt – puiki terapija pykčiui išliet. Visus prieskonius (taip, aš nurodžiau teisingai, imbierą ir cinamoną matuojam šaukštais) ir 400 gramų miltų sumaišom. Įsijojam į tešlą. Bandom minkyt. Jei labiau prašosi šaukšto nei rankos, beriam dar miltų. Rezultatas turėtų būt lipnus, tačiau minkomas. Dedam šaldytuvan porai valandų, o dar geriau – pernakt.
O dabar linksmoji dalis. Įjungiam orkaitę – 190 laipsnių. Ir muzikos ar kokį filmą, kad laikas neprailgtų. O dar geriau – gaminam ne vieni, va. Kepimo skardą išklojam kepimo popieriumi, stalviršį pabarstom miltais. Imam gabalą tešlos (kitą grąžinam šaldytuvan). Įvertinam jos būklę po to, kai sviestas sustingo. Jei vis dar limpa (kas visai tikėtina), įminkom šaukštą kitą miltų, dedam ant stalo ir kočiojam. Kuo plonesnis lakštas, tuo sausainiai puikesni, žodžiu, 1-2 milimetrai yra būtent tai, ko jums reikia.
Formelėmis išspaudžiam sausainius. Labiausiai į temą būtų visokios eglutės, žmogeliukai, elniai ir kiti kalėdiniai džiaugsmai (tos širdelės nuotraukoje darsyk parodo, kokie straipsnio autorės ir Kalėdų santykiai). Dar galima tiesiog supjaustyt rombais/kvadratais/stačiakampiais/trapecijom/belekaip. Dėliojam ant kepimo popieriaus, tarpų didelių nepalikdami. Kepam 5-8 minutes, stebėdami, mat jie viens-du ir sudegė.
Ir šitaip tol, kol nelieka tešlos. Laikom sandarioj metalinėj dėžutėj kad ir pusmetį. Gal ir ilgiau, nežinau, netikrinau (ej, pusmetį išlaikyti sausainius jau irgi yra oho, ypač man, todėl nereik dievo medin varyt, jam ten gal visai nepatogu).
***
Tai yra vienas geriausių kalėdinių kepinių, o brandinamų kategorijoj – neabejotinas čempionas. Žinot tą kalėdinį pyragą, kuriam tarp džiovintų vaisių yra šiek tiek tešlos, o receptą supermamos mintinai moka? Tai va, šitas geresnis – sako mano skonio receptoriai.
Sviestinis mielinis pyragas su džiovintais vaisiais arba Stollen
Vienam nekuklaus dydžio kepalėliui susirandam:
150 g razinų
100 g džiovintų papajų*
apelsiną
nedidelę citriną
500 g miltų
125 ml pieno
10 g sausų mielių
130 g cukraus
200 g sviesto
žiupsnio druskos
žiupsnio muskato
žiupsnio maltų gvazdikėlių
50 g sviesto
cukraus pudros
Procesas:
Įspėju, užtruksim. Darbo čia nėra daug, tikrai, tačiau visokie kildinimai ir brinkinimai greit nevyksta, todėl atitinkamai nusiteikiam.
Kruopščiai nuplaunam apelsiną ir citriną. Nutarkuojam abiejų žieveles – tik spalvotąją dalį, toji balta – karti, stengiamės neužkabint. Sumaišom su razinom ir papajom (jei pasitaikė stambios – susmulkinam). Apelsiną, iš kurio išsityčiojom, pjaunam pusiau ir išspaudžiam jo sultis tiesiai ant džiovintų vaisių. Citriną sunaudojam kokiems nors kitiems kilniems tikslams. Išmaišom, uždengiam ir paliekam brinkt 6-8 valandoms.
Vietoj apelsino sulčių galima naudot stiprų alkoholį, pavyzdžiui, romą ar brendį. Skonio reikalas. O kad jau esam virtuvėj, tai iš šaldytuvo ištraukiam 200 g sviesto, supjaustom kubeliais ir paliekam ant spintelės, kad kai reiks, tikrai būtų kambario temperatūros.
Po tų 6-8 valandų pašildom pieną. Jis turėtų būt kokių 40 laipsnių, t.y., vos šiltas. Per karštas pienas gali nugalabyt mieles, per šaltam jos nesidaugins. Ištirpdom jame šaukštą cukraus ir mieles. Nors, žinia, su sausom mielėm galima šitaip ir nežaist, jas galima maišyti su miltais ir išsyk užminkyt tešlą, tačiau šįkart riebalų kiekis tešloj labai didelis, jis gali apsunkint jų aktyvavimąsi, todėl elgiamės taip, kaip sakau. Jei naudojam šviežias mieles, jų imam 40 gramų.
Į didelį dubenį supilam miltus, vidury padarom duobutę ir supilam stiklinės turinį. Skystį sumaišom su dalimi miltų, tiek, kad gautumėm grietinės tirštumo tešlą miltų duobėj. Uždengiam rankšluostėliu ir dedam kur nors šiltai, prie radiatoriaus ar į 35-40 laipsnių orkaitę (aš tai tešlą iš virtuvės atsitempiau į savo kambarį, iš po terariumo ištraukiau termokabelį, apsukau juo dubenį ir tai buvo pati geriausia man tądien šovusi mintis). Paliekam pusvalandžiui.
Tešla miltų duobėje turėtų būt šiek tiek pakilusi. Dedam sviestą ir cukrų. Minkom, kol tešla tampa elastinga ir nelimpa prie rankų. Šitai netrunka labai ilgai, kaip kad dažnai su mielinėm tešlom būna, pakaks 5-10 minučių, nelygu, kaip intensyviai darbuojamasi. Grąžinam tešlą į dubenį, dubenį – ten, kur šilta. Kildinam valandą.
Kepimo skardą išklojam kepimo popierium ar ištepam sviestu. Į tešlą suverčiam dubenėlio su džiovintais vaisiais ir žievelėm turinį. Išminkom. Iš pradžių gali rodytis, kad nieko nebus, tešla sau, vaisiai sau, tačiau viskas tėra laiko ir kantrybės klausimas. Ant vos vos miltuoto paviršiau išplojam iš tešlos stačiakampį, kurio viena pusė maždaug 3, kita – 4 centimetrų storio. Plonesnį kraštą užlenkiam taip, kad dvi trečiosios kepaliuko būtų iš dviejų sluoksnių – šitaip atrodo tradicinis Stollen. Atsargiai perkeliam ant kepimo skardos, uždengiam rankšluostėliu ir paliekam dar porai valandų pakilt.
Įkaitinam orkaitę iki 175 laipsnių ir kepam maždaug valandą. Jei paviršius ar razinos jame imtų degti, uždengiam folija. Išlydom 50 g sviesto. Iškepusį kepalėlį perkeliam ant grotelių ir dar karštą aptepam sviestu, per kartą ar kelis, kaip patogiau. Visiškai ataušinam ir padengiam storu cukraus pudros sluoksniu. Sviesto ir cukraus mišinys tarytum užkonservuoja kepinį, todėl laikui bėgant jis bręsta, o ne džiūsta. Vyniojam į foliją, laikom sausai ir šaltai, valgom po 2-3 savaičių. (Tik elgiamės atsargiai, o tai paskui ištiks nelaimė ir suluš, kaip tasai, kiek aukštėliau pozuojantis.) Iki tol geriau neprapjaut ir netikrint, ar skanus, nes visai gali būt, kad labai norėsis pažiūrėt, kaip skoninės savybės pasikeitė kitą dieną. Paskui dar kitą, ir dar. Iki Kalėdų gali ir nelikt.
*papajas galima keist džiovintais ananasais ar citrusų cukatomis, tik tuomet reikėtų mažint žievelių kiekį. Dar baisiai tinka džiovintos spanguolės arba vyšnios.
Nebūkit Grinčais!
Inga.
