Italijos karalaitės
Kaip ir kiti moliūginių šeimos atstovai, cukinija atkeliavo iš Meksikos. Tačiau pradžioje maistui buvo naudojamos tik cukinijų sėklos. Į Europą iš „naujojo pasaulio“ (kaip buvo vadinama Amerika) cukinijos pateko XV–XVI amžiuje. Jos buvo atgabentos kaip ir daugelis kitų, europiečiams nežinomų, „įdomių daiktų“... Žavėdamiesi, tačiau žvelgdami į naujieną nepatikliai, europiečiai gana ilgą laiką cukinijas augino tik botanikos soduose. „Ledus pralaužė“ italai, pirmieji įvertinę puikų šių daržovių skonį ir pamatę nepaprastą augalo derlingumą.
Šiandien sunku būtų įsivaizduoti Viduržemio jūros regiono virtuvę be cukinijų. Manoma, kad būtent Italijoje XVIII amžiuje maistui pradėtos naudoti nesubrendusios cukinijos, t.y. tokios, kokias šiandien mes labiausiai vertiname. Tai buvo visiškai naujas požiūris, atskleidęs didžiules šio augalo pritaikymo kulinarijoje galimybes – juk anksčiau cukinijos buvo brandinamos tol, kol vartoti tinkamos tapdavo jų sėklos... Taigi antrąja savo tėvyne cukinijos drąsiai galėtų vadinti Italiją. Net cukinijų pavadinimas kilęs iš italų kalbos: „zucchini“ – tai žodžio „zucchino“ daugiskaita, o šis, savo ruožtu, yra mažybinis žodžio „zucca“ (moliūgas) variantas. Tad – moliūgėliai...
Švelnioji gydytoja
Cukinijos turi švelnią minkštimo konsistenciją ir neįkyrų, bet aromatingą skonį. Jose susikaupia 2–3 proc. cukraus, nemažai vitaminų C, B1, B2, E, karotino, niacino, mineralinių medžiagų – kalio, fosforo, geležies, magnio, kalcio, fluoro, natrio. Cukinijose yra nedaug organinių rūgščių, todėl jas patartina valgyti sergant skrandžio ir žarnyno ligomis, o jose esantys dideli pektino kiekiai ypač gerai gydo storosios žarnos uždegimą.
Dėl švelnios ląstelienos cukinijos tinka mažiems vaikams, o dėl mažo cukraus kiekio ir gebėjimo iš organizmo pašalinti cholesterolį – sergantiesiems cukralige ir ateroskleroze. Cukinijos taip pat šalina iš organizmo gyvsidabrį, varį, šviną, kobaltą, radioaktyvųjį stroncį, taigi yra tikros „kovotojos“ su vėžiu.
Nedirgindamos inkstų, jos didina šlapimo išsiskyrimą, gerai šalina iš organizmo natrį ir chloridus, todėl tinka vartoti esant pabrinkimams sergant širdies, inkstų, kepenų ligomis, podagra, inkstų akmenlige. Jos ir mūsų žarnyno „sanitarės“, nes skatina žarnyno veiklą, palaiko sveiką žarnyno mikroflorą.
Be to, cukinijos idealiai tinka metant svorį, nes jose mažai kalorijų (16 kcal 100 g) ir daug skaidulinių medžiagų. Naudingos cukinijos ir dėl to, kad tiesiog stiprina organizmo imuninę sistemą, kadangi turi medžiagų, didinančių fizinį ir psichinį gyvybingumą, gebėjimą susikaupti.
Cukinijos jaunystė – gero skonio garantas
Cukinijos žavi ne tik gražia išvaizda – jų auginama įvairiausių rūšių: žalių, geltonų, margų, baltų. Tai nuostabi daržovė, kuri tinka beveik visur ir visada! Todėl jos panaudojimas kulinarijoje labai platus – nuo aštrių užkandžių iki saldžios uogienės. Nori – troškink, marinuok ar uogienę virk! Ir niekada nesigailėsi. Be to, jos įprastai uždera kasmet. Tad, net tada, kai agurkų ar pomidorų derlius menkas, šeimininkės neliks be žiemai užkonservuotų atsargų.
Skaniausios jaunos (20–30 cm ilgio) cukinijos. Tačiau įdaryti ir konservuoti galima ir labiau subrendusias. Tokias cukinijas būtina nulupti ir pašalinti sėklas su jas gaubiančiu minkštimu. Jaunos cukinijos verdamos neluptos su sėklomis. Cukinijoms galioja taisyklė: kuo labiau subrendusi, tuo prastesnio skonio jos minkštimas. Todėl nevertėtų laukti, kol cukinijos jūsų lysvėje pasieks gigantišką dydį... Tuomet sunkiai nulupę sukietėjusią žievę ir išėmę sėklas turėsite tenkintis plonu ir ne tokiu skaniu minkštimu. Žodžiu, vieni nuostoliai...
Nuskintas cukinijas reikėtų laikyti vėsioje vietoje, tačiau ne per šaltai, nes šaltis naikina jos skonio savybes. Be to, nerekomenduojama cukinijų laikyti ilgiau nei tris savaites, tad dažna mūsų šeimininkių praktika sandėliuoti cukinijas visą žiemą yra ydinga. Pripažinkime: dažno sodininko namuose peržiemojusios cukinijos pavasarį iškeliauja į komposto duobę... Gaila – juk jos galėjo pavirsti puikiu patiekalu dar vasarą...
„Iki uodegėlės...“
Maistui cukinijos naudojamos visos – iki pat „uodegėlės“. Cukinijos turi malonų, šiek tiek riešutus primenantį prieskonį, todėl puikiai dera su daugeliu kitų daržovių. Ypač jos tinka su kitomis Viduržemio jūros regiono daržovėmis: baklažanais, pomidorais, paprikomis, pankoliais. Labai skanūs taip pagaminti cukinijų užkandžiai. Tokie deriniai tinka ir kepti kepsninėje arba orkaitėje.
Šios puikios daržovės – nepakartojamas garnyras prie žuvies arba paukštienos patiekalų. Įdarytas mėsa, grybais, varške ir kitais įdarais, jas galima patiekti ir kaip pagrindinį patiekalą. Dažnoje mūsų virtuvėje labai populiarūs cukinijų blyneliai. Juos galima kepti arba tik iš cukinijų arba maišyti su bulvėmis bei kitomis daržovėmis. Nevalia pamiršti ir puikios dietinės trintos sriubos – tai greita, skanu ir sveika! Su cukinijomis galima pagaminti puikių apkepų, pyragų ir net iškepti duoną!
Tinkamiausi prieskoniniai augalai patiekalams iš cukinijų – čiobreliai, rozmarinai, raudonėliai, šalavijai, citrininė melisa bei krapai. Taip pat cukinijos gardinamos druska, pipirais, kariu, šafranu, imbieru, muskatais, citrinomis bei česnakais.
Išradingiausi kulinarai vertina net cukinijų žiedus, kuriuos galima įdaryti, kepti gruzdintuvėje arba tiesiog panaudoti patiekalams puošti. Skaniausi tik ką nuskinti žiedai. Beje, cukinijoms visai nekenkia tai, jog nuskinate tuščius žiedus: jos net jums padėkos, kad padedate atsikratyti nereikalingų pastangų išmaitinti nevaisingas „gėles“!
Iš cukinijų pagaminti konservai praturtina mūsų žiemos atsargų slėptuvę. Ši daržovė, kaip sudedamoji dalis, gali papildyti įvairių daržovių salotas, užkandinius konservus, tyres. Cukinijas tinka maišyti su svogūnais, porais, morkomis, salierais, pastarnokais, paprikomis. Gaminant kompotus, uogienes, saldžias tyres ir pan. vienos cukinijos naudojamos labai retai, nes jos turi mažai rūgšties. Dažniausiai cukinijos maišomos su rūgščiais vaisiais ir uogomis: rūgščiais obuoliais, svarainiais, kaukazinėmis slyvaitėmis, spanguolėmis.