Iš cecho – pasidažiusi
„Baltijos“ laivų statykloje ne vieną dešimtmetį dirba trys suvirintojos. Prie jų neseniai prisijungė ir trys naujokės.
Šiemet liepą sueis 30 metų, kai Marija Raudonienė darbuojasi šioje įmonėje. Dabar ji – suvirinimo portalo operatorė. Pakalbėti iš cecho moteris atėjo darbiniais rūbais, bet pasidažiusi.
„Daug kas nustemba išgirdęs, kuo dirbu, bet jei šitiek metų dirbau, vadinasi, ne taip blogai“, – kalbėjo moteris. Ji teigė neįsivaizduojanti savęs kitame darbe.
M. Raudonienė teigė, kad ją visada traukė vyriški darbai. „Baigiau vidurinę ir pasakiau tėvams – važiuosiu į Baikalą, kur tiesia magistralę. Tačiau tėvai liepė pirmiau įgyti specialybę. Taip ir likau Klaipėdoje“, – prisiminė dabar jau tris sūnus užauginusi klaipėdietė.
Šiuo metu dvi jos atžalos dirba toje pačioje bendrovėje, o vienas sūnus pasirinko doktorantūros studijas Kaune.
Suvirintoja su aukštuoju
Polina Čaplinskaja dar tik tris savaites dirba ceche. Ji – suvirintojo mokinė, baigusi Kaliningrado institutą, kur įgijo inžinierės mechanikės specialybę.
„Anksčiau ilgai nedirbau šio darbo, o paskui jau buvo per vėlu, taip ir nesusiradau darbo pagal specialybę“, – pasakojo moteris.
Kad dirbs suvirintoja, P. Čaplinskaja iš pradžių neprasitarė ir savo sutuoktiniui.
„Mano vyras jūreivis. Kartą grįžta iš jūros ir klausia – gal susiradai jau darbą? Ir labai nustebo išgirdęs kuo dirbsiu, tačiau pasakė: pabandyk, gal ir patiks“, – vyro reakciją prisiminė suvirintoja.
Vaikai – sūnus ir dukra – drąsią moterį taip pat palaikė.
Klaipėdietė prisiminė, kaip kartą prasitarusi apie savo būsimą darbą išgirdo repliką: „Gal tau ne visi namie?“ Tačiau darbe moteris nesulaukė pašaipų. Kolegos vyrai stengiasi padėti mokinei, parodo, kaip ką daryti.
Prieš tai šešerius metus P. Čaplinskaja dirbo pardavėja. „Galiu pasakyti, kad tas darbas nebuvo lengvesnis nei suvirintojos. Dirbdavau po dvylika valandų, tekdavo kilnoti sunkias alaus dėžes, o atlyginimas – minimalus. Čia man geriau“, – tvirtino pradedančioji suvirintoja.
Baltijos laivų statyklos personalo administravimo skyriaus vedėja Rita Žukauskienė negailėjo pagyrų savo darbuotojoms.
„Norime ir daugiau prisikviesti moterų rinktis šią specialybę. Svarbiausias mūsų motyvas – čia jos gali tikrai užsidirbti. Nors tai sunkus darbas, bet yra nemažai stiprių moterų, kurios net už vyrus geriau dirba“, – pastebėjo R .Žukauskienė.
Kranuose – vien moterys
Šioje įmonėje beveik visus tiltinius kranus taip pat valdo moterys. Kartais jų, apsirengusių ne darbo rūbais, kolegos vyrai nebeatpažįsta.
„Nuo seno pas mus kranus valdo vien moterys. Šis darbas kiek mažiau apmokamas nei suvirintojo, korpusų surinkėjų, todėl vyrai nenorėdavo būti kranų mašinistais“, – kalbėjo R. Žukauskienė.
Jaunai simpatiškai tiltinio krano mašinistei Irinai Žanovai kranininkės darbą pasiūlė jos vyras, dirbantis toje pačioje įmonėje.
„Jis labiau norėjo, kad dirbčiau kranininke nei barmene, kuria anksčiau buvau. Man patinka čia dirbti – šalia namų, užtikrintos socialinės garantijos, geras darbo grafikas. Be to, mažai kur moteris gali gauti atlyginimą, siekiantį apie du tūkstančius litų“, – dėstė I. Žanova.
Kranininkėmis dirba ir dauguma I.Žanovos šeimos moterų: mama – 20, sesuo – septynerius metus.
Jauna moteris nesureikšmina aplinkinių reakcijos, kai šie sužino, kad ji dirba krano mašiniste. „Iš tiesų darbe vilkiu nešvariu kombinezonu, bet po darbo, kaip ir visos moterys, stengiuosi būti pasipuošusi ir patraukli“, – teigė I.Žanova.
Laivavedė prietarais netiki
Moteris ant laivo, lauk nelaimės – nuo seno žinomas jūreivių posakis. Tačiau šiandien jau nereta laivų, kurių įguloje – beveik vien moterys. Jos valdo ir pačius didžiausius laivus.
Lietuvoje buvo tik kelios merginos, kurių komandų klausydavo visa įgula. Viena jų – Milda Miltakytė. Savo jūrininkės karjerą ji pradėjo po studijų Klaipėdos universiteto Jūros technikos fakultete. Pirmąja Mildos darboviete tapo Lietuvos jūrų laivininkystė.
Savo karjerą pradėjusi nuo praktikos laivuose, M. Miltakytė tapo jūreive, ilgainiui – trečiąja ir antrąja kapitono padėjėja. Savo karjerą laivuose moteris baigė būdama vyriausiąja kapitono padėjėja. Beveik visą laiką Milda plaukiojo prekybiniais laivais.
„Pradžioje man tai atrodė visiška avantiūra – tapti laivavede. Norėjau pamatyti pasaulio, įrodyti, kad ir aš, moteris, tai galiu. Pasiekiau savo tikslą“, – tikino M. Miltakytė.
Ji prasitarė, kad girdėjo kalbų, jog moteriai jūroje – ne vieta, kad ji neištvers. Bet ryžto merginai nepritrūko. Klaipėdietė įrodė įgulai, kad dirba ne prasčiau už kitus. Tik pačioje pradžioje jūreiviai nustebdavo, kad jiems vadovaus moteris.
Dabar M. Miltakytė į jūrą nebeplaukia. „Kai pasieki tam tikrą lygį, norisi keistis. Pasitaikė palanki proga ir ja pasinaudojau“, – kalbėjo Lietuvos saugios laivybos administracijoje laivybos kontrolės skyriuje vyriausiąja specialiste laivų apsaugai dirbanti M. Miltakytė.
Iš batelių – į batus
Solveiga Urnikytė darbe vilki karo policijos uniformą su jaunesniosios seržantės antpečiais. „Ir darbe jaučiuosi graži, sulaukiu iš kolegų ir komplimentų“, – patikino mergina.
S. Urnikytę eiti į kariuomenę paskatino jos buvęs draugas. „Jis buvo savanoris, pasakodavo apie žygius, pratybas. Norėjau ir pati tai nors kartą išbandyti“, – karjeros pradžią prisiminė mergina. Kai S. Urnikytė sužinojo, kad į savanores priima ir merginas, iš karto užsirašė.
Nuo tada ar lietus, ar šaltis, mergina nė karto nepagalvojo, kad geriau patingėti, nei eiti į pratybas. Būrio vadas jaunąją savanorę pateikdavo kaip pavyzdį: pažiūrėkite, mergina sugeba, negi, vyrai, jūs negalite?
Atitarnavusi savanorių pajėgose mergina norėjo siekti karjeros kariuomenėje. „Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad mane priėmė į karo policiją“, – kalbėjo S. Urnikytė.
Šeima tolerantiškai reagavo į merginos pasirinkimą. „Ypač mama mane skatino nebijoti sunkumų, siekti to, ko noriu“, – prasitarė karininkė.
S. Urnikytė darbe niekada neišgirdo užgaulių žodžių ir džiaugiasi, kad kolegos labai draugiški.
„Niekada nesigailėjau, kad tapau karininke. Svarbiausia, jog darau, kas man patinka, o visi sunkumai yra laikini“, – tikino tvirto charakterio savininkė.
„Boba prie vairo“
Aplinkinius vis dar neretai stebina prie vilkiko vairo sėdinčios moterys. Klaipėdoje tokių vairuotojų yra bent penketas. Visos jos šiuo metu išvykusios.
Uostamiesčio autobusų parke dirba ir dvi moterys, vairuojančios maršrutinius autobusus. Viena jų – Rima Matutienė pasakojo visada norėjo kuo didesnio automobilio. Moteris turi visų kategorijų vairuotojo pažymėjimą.
Tačiau pirmos darbo dienos klaipėdietei nebuvo lengvos. „Kartais vaikai pasišaipydavo – žiūrėkite, boba prie vairo. Visi įtariai spoksodavo, kol įprato. Dabar dėl gero vairavimo sulaukiu komplimentų ir iš moterų, ir iš vyrų“, – tikino vairuotoja.
„Iš pradžių mūsų konservatyvūs vairuotojai labai skeptiškai žiūrėjo į moterį prie vairo, bet Rima pakeitė daugelio savo kolegų nuomonę. Jie pripažino, kad ir vyrai iš jos turi ko pasimokyti“, – įsiterpė Autobusų parko pervežimų skyriaus vedėja Rima Stončaitytė.
R. Matutienė prisiminė, kad vaikai ir vyras palaikė, kai ji nusprendė išmokti vairuoti autobusą. Moteris suspėja ne tik dirbti šį darbą – ji kartu su vyru prižiūri ir nuosavą namą, augina du vaikus.
