„Ne“ fenomenas
Į klausimą, ar Lietuvoje paisoma verslo etikos, didžioji dalis įvairių apklausų respondentų atsako veik vienareikšmiškai „ne“. Toks lietuvių požiūris nuostabos lyg ir nekeltų, jeigu ne antras klausimas. Deja, anaiptol ne kiekvienas, atsakęs „ne“, sugeba įvardyti konkrečias priežastis – su kokiomis verslo etikos problemomis susidūrė. Greičiausiai čia turime reikalą su „ne“ fenomenu, kada visoms apklausoms suteikiame neigiamą atspalvį.
Alytaus kolegijos dėstytoja Regina Špukienė, studentus supažindinanti su verslo etikos ir etiketo subtilybėmis, įsitikinusi, tikrai kiekvienas iš mūsų susidūrė su neetiškomis situacijomis, bet reakcija į jas priklauso ir nuo mūsų – pradedame aiškintis, baramės, moralizuojame, nutylime, tačiau daugiau nebeateiname, pasakome kitiems, kad čia neitų, pasigailime.
„Yra visokiausių situacijų, bet klientas visada labiau prisimins tą, kuris apvylė jo lūkesčius, ir patars kitiems neiti, nepirkti, nesudaryti sutarties, nesinaudoti paslaugomis. Nepatenkintas klientas pyksta ne tik todėl, kad prasta prekės ar paslaugos kokybė. Jis ypač blogai jaučiasi dėl pažeminimo, kad buvo apgautas, išbartas, nuviltas. Paprastai mes nešokinėjame iš džiaugsmo ir retai bėgame visiems pasakoti, kad už tinkamą kainą pirkome tinkamą prekę. Tai visiems atrodo natūralu, taip turi būti, įvyko mainai – klientas pinigus, verslininkas prekę. Galų gale atsiverskime bet kurį laikraštį – neetiško elgesio daugiau negu etiško“, – svarsto R.Špukienė.
Nereikia svetimų tyrimų ar apklausų, pašnekovė siūlo tyrimus atlikti patiems: „Išeikime pasivaikščioti po viešbučius, kavines, parduotuves, kirpyklas, privačias kontoras, automobilių servisus. Rasime atsakymą. „Galbūt verslas nėra vertas vien neigiamų elgesio vertinimų, bet kad darbuotojais nesirūpinama, tai tiesa. Darbuotojai nemokomi, neskatinami augti, keistis, planuoti, kurti inovacijų“, – nuomone dalijasi Alytaus kolegijos dėstytoja.
„Auksinė taisyklė“
Visgi yra ir kita medalio pusė. Būti karaliais saulėmis neraginame, tiesiog apeliuojame į jūsų širdis. R.Špukienė užduoda keletą paprastų klausimų, kurie akimirksniu padeda nustatyti žmogaus požiūrį, ir atsakymas į klausimą – mokytis etikos kaip pradžiamokslio ar tik tobulintis – iš karto bus aiškus.
„Pirmiausia noriu paklausti, ar savo įmonėje užgesinsite šviesą, jeigu kažkur be reikalo ji dega? Ar pranešite, kad bėga vanduo, jeigu čiaupo užsukimas nebepadeda? Dauguma neturime to jausmo, kad valstybė – tai aš. Kita vertus, prie valstybės turto tik maža saujelė prieina, tad daugelis žmonių dirba privačiame, kito žmogaus versle, su jo turtu. Atsiranda neigiamas požiūris – kodėl aš turiu kitam dirbti, man tas pats, kaip sekasi mano darbdaviui, ir taip toliau“, – įsitikinusi R.Špukienė.
Neigiamą požiūrį ir norą prastai dirbti daugeliu atvejų gali pakeisti tik pats verslininkas, aišku, jeigu suvokia tokias situacijas. Gali būti, kad jam irgi visiškai neįdomu, kas tu toks, kodėl čia dirbi, kokia tavo nuomonė, tikslai. Pašnekovės manymu, vadovai ir verslininkai ypač turėtų siekti moralinių kompetencijų: „Tikrai nepakanka tik techninių, specialiųjų ar bendrųjų, būtina moralinė kompetencija, ji padės pasiekti pilnatvę savo įmonėje, tobulins verslo filosofijos, kultūros, misijos supratimą.“
Darniai asmeninei ir organizacinei sėkmei pasiekti reikalinga moralinė kompetencija yra moralinio intelekto pagrindinė sudedamoji dalis. Kas gi tai? Intelektas visgi yra mūsų protinis gebėjimas nustatyti, kaip universalūs žmogiškieji principai (pavyzdžiui, sąžiningumas, atsakomybė, užuojauta ir atlaidumas – universalūs žmogiškieji principai, kurie tinka visame pasaulyje, nepaisant lyties, tautybės, kultūros, religijos) turėtų būti taikomi mūsų asmeninėms vertybėms, tikslams ir veiksmams. R.Špukienė įsitikinusi, jog moralinis intelektas skiriasi nuo mums žinomų techninių, emocinių, pažintinių intelektų, o tai įrodo mokslas.
„Mokslininkai teigia, kad mes iš tikrųjų gimstame moralūs. Kitaip tariant, mes gimę būti moralūs, kaip kad esame gimę kalbėti. Nors gimstame dar nekalbėdami ir nerodome jokio savo elgesio, bet mes esame gimę kalbėti ir kurti moralinį savo kelią. Žinoma, priklauso nuo to, kas ir kaip mus auklės. Mūsų moralinis intelektas pradedamas brandinti su pirmaisiais mūsų šeimos ar globėjų žingsniais kartu su mumis, vėliau – darbo aplinkos, kuri tarnauja kaip vieta, kur mūsų moralinis intelektas ima itin stipriai veikti. Paprastai šnekamojoje kalboje tiksliai neapibrėždami vartojame tokius terminus kaip „kompetencija“ arba „kompetentingas asmuo“. Nors įvairūs mokslai skirtingai apibrėžia kompetenciją, ji turi bendrą prasmę – gebėjimai, mokėjimai ir įgūdžiai, būtini tam tikros užduoties ar tikslo pasiekimui. Kompetencija atsispindi mūsų elgesyje, o organizacijos gali ir turi sukurti aplinką, kurioje atgyja šie moraliniai principai: sąžiningumas, atsakomybė, užuojauta ir atlaidumas“, – kalba pašnekovė.
Kaip moralinė kompetencija gali būti gerinama, auginama visą gyvenimą, taip reikia įsidėmėti, kad apskritai bet kokios profesijos etika nėra įgimta, ji įgyta. Žinoma, kiekvienas turime savąją etiką, kurią mums padėjo sukurti, atrasti šeima, mokykla, draugai, religija, visa informacija gaunama iš įvairių šaltinių.
„Verslo etika nėra tik pasikalbėjimai prie kavos, kai nėra apie ką kalbėti. Tai mokslas, kuris deda pamatus sėkmingam verslui, santykiams su visomis suinteresuotomis šalimis, padeda sutarti pačiam su savimi ir kitais. Jeigu kažkas sako, kad tai abstraktus mokslas, tai tegul pasako, kuris mokslas yra tikslus, konkretus, aiškus, pasakantis, kaip, kada ir ką daryti. Verslo etika remiasi konkrečiomis gyvenimiškomis situacijomis, ji sprendžia problemas ir klausimus čia, prie mūsų. Tikrai visi žino Imanuelio Kanto kategorinį imperatyvą: „Bet kuri protinga būtybė privalo elgtis taip, kad toks elgesys (tos būtybės nuomone) galėtų būti visuotinė elgesio norma.“ Šis principas Kristaus minimas kaip „aukso taisyklė“ – mes ją žinome kaip „elkis su kitais taip, kaip kad norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. Tokios ir daugelis kitų taisyklių mus formuoja“, – teigė jau aštuoniolika metų verslo etiką ir etiketą studentams dėstanti specialistė.
Įsipareigojimai visiems
Aukso taisyklių tiek asmeniniame, tiek profesiniame mūsų kelyje ne viena – dažnai jas kurdami ir einame į priekį. Mano pašnekovė džiaugiasi, jog šiandienos pasaulyje verslo etikos problemų lyg ir mažėja. Jauni žmonės, dirbantys valstybinėse ir verslo įmonėse ir ne tik Alytuje, nuteikia labai optimistiškai, nes yra atsakingi, sąžiningi, paslaugūs, aktyvūs, sako ji. Visgi etikos problemų, anot R.Špukienės, atsiranda, kai žmogus nenori savo darbo, velka jungą, jam ir taip sunku, o čia dar būk doras.
„Dar viena neetiško elgesio priežastis, kai darbuotojas nesuvokia savo darbo funkcijų, elgiasi taip, kaip jam dabar norisi, kokia dabar jo nuotaika arba kaip patinka klientas. Tokių darbuotojų tikrai nemažai“, – įsitikinusi Alytaus kolegijos dėstytoja.
Vis dėlto bet koks elgesys turi būti paremtas įsipareigojimų vykdymu. Pašnekovės klausiu: pradėdamas verslą verslininkas paprastai prisiima trejopus įsipareigojimus: darbuotojams, verslo partneriams, valstybei. Pastarieji koreliuoja vieni su kitais, tačiau ar užtikrinamas sąžiningas jų vykdymas, gal kurie įsipareigojimai svarbesni?
„Kaip galima sąžiningai vykdyti įsipareigojimus valstybei, tuo pat metu laiku nemokant atlyginimų ar meluojant partneriams? Visi – darbuotojai, valstybė, partneriai – yra suinteresuotos pusės ir visi galėtų verslui padėti, palaikyti jį (čia dar ne visos suinteresuotos šalys). Kuo sėkmingesnis finansine prasme verslas, tuo daugiau surenkama mokesčių, tuo daugiau valstybė skiria švietimui, medicinai, technologijoms, tuo daugiau darbo vietų, didesni atlyginimai. Šie išvardijimai rodo, kad visi dalykai socialinėje-ekonominėje erdvėje glaudžiai susiję“, – neabejoja moteris.
Lygiai taip pat susijusios ir verslo etika bei teisė – teisės normos privalomos, t. y. priverstinės, jų nesilaikymas gresia sankcijomis, o moralinės yra savanoriškos, remiasi autoritetu ir įsigalioja pritarus daugumai, tad R.Špukienės teiraujuosi, kurios svarbesnės ir kurių nesilaikymas gresia nesutarimais, konfliktais. Atskirti šiuos du dalykus ir pasakyti, čia tik etikos reikalas, o čia tik teisės – labai sunku. Dažnu atveju pažeidžiami ne tik įstatymai, kartu pažeidžiama ir etika, tačiau baudžiama tik už įstatymo pažeidimą.
„Bet tiek už įstatymo pažeidimą, tiek už neetišką elgesį mokama brangiai. Ne kartą skaityta spaudoje apie tai, kaip nusikaltėlį graužia sąžinė dėl padaryto nusikaltimo. Nors policija jo net neįtaria, jis nebegali iškęsti dvasinių, sąžinės kančių ir ateina prisipažinti. Tai rodo, kad visi žmonės turi dvasinę etiką, tik ją reikia auginti. Kartais bausmė (kalėjimas) gali būti mažiau svarbi už bausmę būti atstumtam, izoliuotam.
Pagal Bibliją Kainas nužudė Abelį. Tai padaręs, neatgailavo dėl savo nuodėmės, todėl Dievas jį nubaudė: Kainas turėjo iki mirties klajoti po žemę ir niekur negalėjo rasti sau ramybės, nes buvo paženklintas, visi žmonės traukėsi nuo jo.
Etiško / neetiško elgesio taip pat negali pasirinkti sakydamas: o geriau dabar pameluosiu arba išpilsiu dažus į ežerą, arba išmesiu maišelį su šiukšlėmis miškelyje. Etika irgi sudaryta iš normų ir taisyklių. Aš tikrai negerbsiu žmogaus, kuris išmes tas šiukšles, su tokiu neįmanoma aptarti kokio nors verslo klausimo ar tiesiog išgerti kavos.
Tad konfliktas abiem – teisės ir etikos – atvejais lygiavertis. Vienas konfliktas gesinamas fizine, kitas – dvasine bausme. Visaip skauda. Galbūt etika stipresnė to, kuris turi tam tikrų galių, formalių galių, tačiau įmonės vis dažniau kuria etikos kodeksus, stengiasi jų laikytis“, – savo poziciją dėsto pašnekovė.