Daž­nai esa­me lin­kę ma­ty­ti vi­su­mą, bet ne nag­ri­nė­ti jos tu­ri­nį. Kaip du­kart du mo­kė­da­mi kri­ti­kuo­ti ne­mo­ka­me ma­ty­ti sa­vęs. Nuo mo­ra­li­nių kom­pe­ten­ci­jų ug­dy­mo bū­ti­ny­bės iki ne­už­ge­sin­tos švie­sos, nuo Ima­nu­e­lio Kan­to iki Bib­li­jos tie­sų – kvie­čiu į ma­lo­nią pa­žin­tį su nau­ja drau­ge, o gal­būt grei­čiau į su­si­ti­ki­mą su se­na pa­žįs­ta­ma, ku­rios var­das ver­slo eti­ka.
© Shutterstock nuotr.

„Ne“ fe­no­me­nas

Į klau­si­mą, ar Lie­tu­vo­je pai­so­ma ver­slo eti­kos, di­džio­ji da­lis įvai­rių ap­klau­sų res­pon­den­tų at­sa­ko veik vie­na­reikš­miš­kai „ne“. Toks lie­tu­vių po­žiū­ris nuo­sta­bos lyg ir ne­kel­tų, jei­gu ne ant­ras klau­si­mas. De­ja, anaip­tol ne kiek­vie­nas, at­sa­kęs „ne“, su­ge­ba įvar­dy­ti kon­kre­čias prie­žas­tis – su ko­kio­mis ver­slo eti­kos pro­ble­mo­mis su­si­dū­rė. Grei­čiau­siai čia tu­ri­me rei­ka­lą su „ne“ fe­no­me­nu, ka­da vi­soms ap­klau­soms su­tei­kia­me ne­igia­mą at­spal­vį.

Aly­taus ko­le­gi­jos dės­ty­to­ja Re­gi­na Špu­kie­nė, stu­den­tus su­pa­žin­di­nan­ti su ver­slo eti­kos ir eti­ke­to sub­ti­ly­bė­mis, įsi­ti­ki­nu­si, tik­rai kiek­vie­nas iš mū­sų su­si­dū­rė su ne­etiš­ko­mis si­tu­a­ci­jo­mis, bet re­ak­ci­ja į jas pri­klau­so ir nuo mū­sų – pra­de­da­me aiš­kin­tis, ba­ra­mės, mo­ra­li­zuo­ja­me, nu­ty­li­me, ta­čiau dau­giau ne­be­at­ei­na­me, pa­sa­ko­me ki­tiems, kad čia ne­itų, pa­si­gai­li­me.

„Yra vi­so­kiau­sių si­tu­a­ci­jų, bet klien­tas vi­sa­da la­biau pri­si­mins tą, ku­ris ap­vy­lė jo lū­kes­čius, ir pa­tars ki­tiems ne­iti, ne­pirk­ti, ne­su­da­ry­ti su­tar­ties, ne­si­nau­do­ti pa­slau­go­mis. Ne­pa­ten­kin­tas klien­tas pyks­ta ne tik to­dėl, kad pras­ta pre­kės ar pa­slau­gos ko­ky­bė. Jis ypač blo­gai jau­čia­si dėl pa­že­mi­ni­mo, kad bu­vo ap­gau­tas, iš­bar­tas, nu­vil­tas. Pa­pras­tai mes ne­šo­ki­nė­ja­me iš džiaugs­mo ir re­tai bė­ga­me vi­siems pa­sa­ko­ti, kad už tin­ka­mą kai­ną pir­ko­me tin­ka­mą pre­kę. Tai vi­siems at­ro­do na­tū­ra­lu, taip tu­ri bū­ti, įvy­ko mai­nai – klien­tas pi­ni­gus, ver­sli­nin­kas pre­kę. Ga­lų ga­le at­si­vers­ki­me bet ku­rį laik­raš­tį – ne­etiš­ko el­ge­sio dau­giau ne­gu etiš­ko“, – svars­to R.Špu­kie­nė.

Ne­rei­kia sve­ti­mų ty­ri­mų ar ap­klau­sų, pa­šne­ko­vė siū­lo ty­ri­mus at­lik­ti pa­tiems: „Iš­ei­ki­me pa­si­vaikš­čio­ti po vieš­bu­čius, ka­vi­nes, par­duo­tu­ves, kir­pyk­las, pri­va­čias kon­to­ras, au­to­mo­bi­lių ser­vi­sus. Ra­si­me at­sa­ky­mą. „Gal­būt ver­slas nė­ra ver­tas vien ne­igia­mų el­ge­sio ver­ti­ni­mų, bet kad dar­buo­to­jais ne­si­rū­pi­na­ma, tai tie­sa. Dar­buo­to­jai ne­mo­ko­mi, ne­ska­ti­na­mi aug­ti, keis­tis, pla­nuo­ti, kur­ti ino­va­ci­jų“, – nuo­mo­ne da­li­ja­si Aly­taus ko­le­gi­jos dės­ty­to­ja.

„Auk­si­nė tai­syk­lė“

Vis­gi yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė. Bū­ti ka­ra­liais sau­lė­mis ne­ra­gi­na­me, tie­siog ape­liuo­ja­me į jū­sų šir­dis. R.Špu­kie­nė už­duo­da ke­le­tą pa­pras­tų klau­si­mų, ku­rie aki­mirk­sniu pa­de­da nu­sta­ty­ti žmo­gaus po­žiū­rį, ir at­sa­ky­mas į klau­si­mą – mo­ky­tis eti­kos kaip pra­džia­moks­lio ar tik to­bu­lin­tis – iš kar­to bus aiš­kus.

„Pir­miau­sia no­riu pa­klaus­ti, ar sa­vo įmo­nė­je už­ge­sin­si­te švie­są, jei­gu kaž­kur be rei­ka­lo ji de­ga? Ar pra­ne­ši­te, kad bė­ga van­duo, jei­gu čiau­po už­su­ki­mas ne­be­pa­de­da? Dau­gu­ma ne­tu­ri­me to jaus­mo, kad vals­ty­bė – tai aš. Ki­ta ver­tus, prie vals­ty­bės tur­to tik ma­ža sau­je­lė pri­ei­na, tad dau­ge­lis žmo­nių dir­ba pri­va­čia­me, ki­to žmo­gaus ver­sle, su jo tur­tu. At­si­ran­da ne­igia­mas po­žiū­ris – ko­dėl aš tu­riu ki­tam dirb­ti, man tas pats, kaip se­ka­si ma­no darb­da­viui, ir taip to­liau“, – įsi­ti­ki­nu­si R.Špu­kie­nė.

Ne­igia­mą po­žiū­rį ir no­rą pras­tai dirb­ti dau­ge­liu at­ve­jų ga­li pa­keis­ti tik pats ver­sli­nin­kas, aiš­ku, jei­gu su­vo­kia to­kias si­tu­a­ci­jas. Ga­li bū­ti, kad jam ir­gi vi­siš­kai ne­įdo­mu, kas tu toks, ko­dėl čia dir­bi, ko­kia ta­vo nuo­mo­nė, tiks­lai. Pa­šne­ko­vės ma­ny­mu, va­do­vai ir ver­sli­nin­kai ypač tu­rė­tų siek­ti mo­ra­li­nių kom­pe­ten­ci­jų: „Tik­rai ne­pa­kan­ka tik tech­ni­nių, spe­cia­lių­jų ar ben­drų­jų, bū­ti­na mo­ra­li­nė kom­pe­ten­ci­ja, ji pa­dės pa­siek­ti pil­nat­vę sa­vo įmo­nė­je, to­bu­lins ver­slo fi­lo­so­fi­jos, kul­tū­ros, mi­si­jos su­pra­ti­mą.“

Dar­niai as­me­ni­nei ir or­ga­ni­za­ci­nei sėk­mei pa­siek­ti rei­ka­lin­ga mo­ra­li­nė kom­pe­ten­ci­ja yra mo­ra­li­nio in­te­lek­to pa­grin­di­nė su­de­da­mo­ji da­lis. Kas gi tai? In­te­lek­tas vis­gi yra mū­sų pro­ti­nis ge­bė­ji­mas nu­sta­ty­ti, kaip uni­ver­sa­lūs žmo­giš­kie­ji prin­ci­pai (pa­vyz­džiui, są­ži­nin­gu­mas, at­sa­ko­my­bė, užuo­jau­ta ir at­lai­du­mas – uni­ver­sa­lūs žmo­giš­kie­ji prin­ci­pai, ku­rie tin­ka vi­sa­me pa­sau­ly­je, ne­pai­sant ly­ties, tau­ty­bės, kul­tū­ros, re­li­gi­jos) tu­rė­tų bū­ti tai­ko­mi mū­sų as­me­ni­nėms ver­ty­bėms, tiks­lams ir veiks­mams. R.Špu­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog mo­ra­li­nis in­te­lek­tas ski­ria­si nuo mums ži­no­mų tech­ni­nių, emo­ci­nių, pa­žin­ti­nių in­te­lek­tų, o tai įro­do moks­las.

„Moks­li­nin­kai tei­gia, kad mes iš tik­rų­jų gims­ta­me mo­ra­lūs. Ki­taip ta­riant, mes gi­mę bū­ti mo­ra­lūs, kaip kad esa­me gi­mę kal­bė­ti. Nors gims­ta­me dar ne­kal­bė­da­mi ir ne­ro­do­me jo­kio sa­vo el­ge­sio, bet mes esa­me gi­mę kal­bė­ti ir kur­ti mo­ra­li­nį sa­vo ke­lią. Ži­no­ma, pri­klau­so nuo to, kas ir kaip mus auk­lės. Mū­sų mo­ra­li­nis in­te­lek­tas pra­de­da­mas bran­din­ti su pir­mai­siais mū­sų šei­mos ar glo­bė­jų žings­niais kar­tu su mu­mis, vė­liau – dar­bo ap­lin­kos, ku­ri tar­nau­ja kaip vie­ta, kur mū­sų mo­ra­li­nis in­te­lek­tas ima itin stip­riai veik­ti. Pa­pras­tai šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je tiks­liai ne­apib­rėž­da­mi var­to­ja­me to­kius ter­mi­nus kaip „kom­pe­ten­ci­ja“ ar­ba „kom­pe­ten­tin­gas as­muo“. Nors įvai­rūs moks­lai skir­tin­gai api­brė­žia kom­pe­ten­ci­ją, ji tu­ri ben­drą pras­mę – ge­bė­ji­mai, mo­kė­ji­mai ir įgū­džiai, bū­ti­ni tam tik­ros už­duo­ties ar tiks­lo pa­sie­ki­mui. Kom­pe­ten­ci­ja at­si­spin­di mū­sų el­ge­sy­je, o or­ga­ni­za­ci­jos ga­li ir tu­ri su­kur­ti ap­lin­ką, ku­rio­je at­gy­ja šie mo­ra­li­niai prin­ci­pai: są­ži­nin­gu­mas, at­sa­ko­my­bė, užuo­jau­ta ir at­lai­du­mas“, – kal­ba pa­šne­ko­vė.

Kaip mo­ra­li­nė kom­pe­ten­ci­ja ga­li bū­ti ge­ri­na­ma, au­gi­na­ma vi­są gy­ve­ni­mą, taip rei­kia įsi­dė­mė­ti, kad ap­skri­tai bet ko­kios pro­fe­si­jos eti­ka nė­ra įgim­ta, ji įgy­ta. Ži­no­ma, kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vą­ją eti­ką, ku­rią mums pa­dė­jo su­kur­ti, at­ras­ti šei­ma, mo­kyk­la, drau­gai, re­li­gi­ja, vi­sa in­for­ma­ci­ja gau­na­ma iš įvai­rių šal­ti­nių.

„Ver­slo eti­ka nė­ra tik pa­si­kal­bė­ji­mai prie ka­vos, kai nė­ra apie ką kal­bė­ti. Tai moks­las, ku­ris de­da pa­ma­tus sėk­min­gam ver­slui, san­ty­kiams su vi­so­mis su­in­te­re­suo­to­mis ša­li­mis, pa­de­da su­tar­ti pa­čiam su sa­vi­mi ir ki­tais. Jei­gu kaž­kas sa­ko, kad tai abst­rak­tus moks­las, tai te­gul pa­sa­ko, ku­ris moks­las yra tiks­lus, kon­kre­tus, aiš­kus, pa­sa­kan­tis, kaip, ka­da ir ką da­ry­ti. Ver­slo eti­ka re­mia­si kon­kre­čio­mis gy­ve­ni­miš­ko­mis si­tu­a­ci­jo­mis, ji spren­džia pro­ble­mas ir klau­si­mus čia, prie mū­sų. Tik­rai vi­si ži­no Ima­nu­e­lio Kan­to ka­te­go­ri­nį im­pe­ra­ty­vą: „Bet ku­ri pro­tin­ga bū­ty­bė pri­va­lo elg­tis taip, kad toks el­ge­sys (tos bū­ty­bės nuo­mo­ne) ga­lė­tų bū­ti vi­suo­ti­nė el­ge­sio nor­ma.“ Šis prin­ci­pas Kris­taus mi­ni­mas kaip „auk­so tai­syk­lė“ – mes ją ži­no­me kaip „el­kis su ki­tais taip, kaip kad no­rė­tum, kad su ta­vi­mi elg­tų­si“. To­kios ir dau­ge­lis ki­tų tai­syk­lių mus for­muo­ja“, – tei­gė jau aš­tuo­nio­li­ka me­tų ver­slo eti­ką ir eti­ke­tą stu­den­tams dės­tan­ti spe­cia­lis­tė.

Įsi­pa­rei­go­ji­mai vi­siems

Auk­so tai­syk­lių tiek as­me­ni­nia­me, tiek pro­fe­si­nia­me mū­sų ke­ly­je ne vie­na – daž­nai jas kur­da­mi ir ei­na­me į prie­kį. Ma­no pa­šne­ko­vė džiau­gia­si, jog šian­die­nos pa­sau­ly­je ver­slo eti­kos pro­ble­mų lyg ir ma­žė­ja. Jau­ni žmo­nės, dir­ban­tys vals­ty­bi­nė­se ir ver­slo įmo­nė­se ir ne tik Aly­tu­je, nu­tei­kia la­bai op­ti­mis­tiš­kai, nes yra at­sa­kin­gi, są­ži­nin­gi, pa­slau­gūs, ak­ty­vūs, sa­ko ji. Vis­gi eti­kos pro­ble­mų, anot R.Špu­kie­nės, at­si­ran­da, kai žmo­gus ne­no­ri sa­vo dar­bo, vel­ka jun­gą, jam ir taip sun­ku, o čia dar būk do­ras.

„Dar vie­na ne­etiš­ko el­ge­sio prie­žas­tis, kai dar­buo­to­jas ne­su­vo­kia sa­vo dar­bo funk­ci­jų, el­gia­si taip, kaip jam da­bar no­ri­si, ko­kia da­bar jo nuo­tai­ka ar­ba kaip pa­tin­ka klien­tas. To­kių dar­buo­to­jų tik­rai ne­ma­žai“, – įsi­ti­ki­nu­si Aly­taus ko­le­gi­jos dės­ty­to­ja.

Vis dėl­to bet koks el­ge­sys tu­ri bū­ti pa­rem­tas įsi­pa­rei­go­ji­mų vyk­dy­mu. Pa­šne­ko­vės klau­siu: pra­dė­da­mas ver­slą ver­sli­nin­kas pa­pras­tai pri­si­i­ma tre­jo­pus įsi­pa­rei­go­ji­mus: dar­buo­to­jams, ver­slo part­ne­riams, vals­ty­bei. Pas­ta­rie­ji ko­re­liuo­ja vie­ni su ki­tais, ta­čiau ar už­tik­ri­na­mas są­ži­nin­gas jų vyk­dy­mas, gal ku­rie įsi­pa­rei­go­ji­mai svar­bes­ni?

„Kaip ga­li­ma są­ži­nin­gai vyk­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus vals­ty­bei, tuo pat me­tu lai­ku ne­mo­kant at­ly­gi­ni­mų ar me­luo­jant part­ne­riams? Vi­si – dar­buo­to­jai, vals­ty­bė, part­ne­riai – yra su­in­te­re­suo­tos pu­sės ir vi­si ga­lė­tų ver­slui pa­dė­ti, pa­lai­ky­ti jį (čia dar ne vi­sos su­in­te­re­suo­tos ša­lys). Kuo sėk­min­ges­nis fi­nan­si­ne pras­me ver­slas, tuo dau­giau su­ren­ka­ma mo­kes­čių, tuo dau­giau vals­ty­bė ski­ria švie­ti­mui, me­di­ci­nai, tech­no­lo­gi­joms, tuo dau­giau dar­bo vie­tų, di­des­ni at­ly­gi­ni­mai. Šie iš­var­di­ji­mai ro­do, kad vi­si da­ly­kai so­cia­li­nė­je-eko­no­mi­nė­je erd­vė­je glau­džiai su­si­ję“, – ne­abe­jo­ja mo­te­ris.

Eti­ka ir tei­sė

Ly­giai taip pat su­si­ju­sios ir ver­slo eti­ka bei tei­sė – tei­sės nor­mos pri­va­lo­mos, t. y. pri­vers­ti­nės, jų ne­si­lai­ky­mas gre­sia sank­ci­jo­mis, o mo­ra­li­nės yra sa­va­no­riš­kos, re­mia­si au­to­ri­te­tu ir įsi­ga­lio­ja pri­ta­rus dau­gu­mai, tad R.Špu­kie­nės tei­rau­juo­si, ku­rios svar­bes­nės ir ku­rių ne­si­lai­ky­mas gre­sia ne­su­ta­ri­mais, kon­flik­tais. At­skir­ti šiuos du da­ly­kus ir pa­sa­ky­ti, čia tik eti­kos rei­ka­las, o čia tik tei­sės – la­bai sun­ku. Daž­nu at­ve­ju pa­žei­džia­mi ne tik įsta­ty­mai, kar­tu pa­žei­džia­ma ir eti­ka, ta­čiau bau­džia­ma tik už įsta­ty­mo pa­žei­di­mą.

„Bet tiek už įsta­ty­mo pa­žei­di­mą, tiek už ne­etiš­ką el­ge­sį mo­ka­ma bran­giai. Ne kar­tą skai­ty­ta spau­do­je apie tai, kaip nu­si­kal­tė­lį grau­žia są­ži­nė dėl pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo. Nors po­li­ci­ja jo net ne­įta­ria, jis ne­be­ga­li iš­kęs­ti dva­si­nių, są­ži­nės kan­čių ir at­ei­na pri­si­pa­žin­ti. Tai ro­do, kad vi­si žmo­nės tu­ri dva­si­nę eti­ką, tik ją rei­kia au­gin­ti. Kar­tais baus­mė (ka­lė­ji­mas) ga­li bū­ti ma­žiau svar­bi už baus­mę bū­ti at­stum­tam, izo­liuo­tam.

Pa­gal Bib­li­ją Kai­nas nu­žu­dė Abe­lį. Tai pa­da­ręs, ne­at­gai­la­vo dėl sa­vo nuo­dė­mės, to­dėl Die­vas jį nu­bau­dė: Kai­nas tu­rė­jo iki mir­ties kla­jo­ti po že­mę ir nie­kur ne­ga­lė­jo ras­ti sau ra­my­bės, nes bu­vo pa­žen­klin­tas, vi­si žmo­nės trau­kė­si nuo jo.

Etiš­ko / ne­etiš­ko el­ge­sio taip pat ne­ga­li pa­si­rink­ti sa­ky­da­mas: o ge­riau da­bar pa­me­luo­siu ar­ba iš­pil­siu da­žus į eže­rą, ar­ba iš­me­siu mai­še­lį su šiukš­lė­mis miš­ke­ly­je. Eti­ka ir­gi su­da­ry­ta iš nor­mų ir tai­syk­lių. Aš tik­rai ne­gerb­siu žmo­gaus, ku­ris iš­mes tas šiukš­les, su to­kiu ne­įma­no­ma ap­tar­ti ko­kio nors ver­slo klau­si­mo ar tie­siog iš­ger­ti ka­vos.

Tad kon­flik­tas abiem – tei­sės ir eti­kos – at­ve­jais ly­gia­ver­tis. Vie­nas kon­flik­tas ge­si­na­mas fi­zi­ne, ki­tas – dva­si­ne baus­me. Vi­saip skau­da. Gal­būt eti­ka stip­res­nė to, ku­ris tu­ri tam tik­rų ga­lių, for­ma­lių ga­lių, ta­čiau įmo­nės vis daž­niau ku­ria eti­kos ko­dek­sus, sten­gia­si jų lai­ky­tis“, – sa­vo po­zi­ci­ją dės­to pa­šne­ko­vė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Šokiruojantys viduramžių gydymo metodai (48)

Viduramžių gydytojus Vakarų Europoje galima skirti į dvi labai aiškias kategorijas: kaimo...

Beprotiškai augančio Vilniaus rajono gyventojai šiurpsta nuo blogėjančio gyvenimo (306)

Vieno iš tankiausiai užstatytų Vilniaus miesto kvartalų – Perkūnkiemio – gyventojai mėgina...

Vargo Lietuva: vis labiau griūvantis Vaiko raidos centro stogas apnuogina sistemines bėdas (140)

Vis labiau griūvantis Vaiko raidos centro stogas apnuogina sistemines požiūrio į vaikų psichikos...

VRK neskirs dotacijos Liberalų sąjūdžiui (19)

Partijai padarius šiurkštų finansavimo įstatymo pažeidimą, dotacija neskiriama, sako...

Maskvoje pakeliui į ketvirtfinalį R. Berankis sustabdė karjeros aukštumas šturmuojantį serbą (23)

Rusijos sostinėje Maskvoje vykstančio Teniso profesionalų asociacijos ( ATP ) 250 serijos turnyro...

Kodėl panika dėl belaidžio ryšio saugumo kilo tik dabar? (21)

Pastarosiomis dienomis kilo didelė panika dėl „Wi-Fi” ryšio saugumo – paaiškėjo, kad...

Kelionę aplink pasaulį pradėjęs Vilius: apie dviratininkų džiaugsmus ir vargus Europos keliuose

21 metų keliautojas Vilius Grižas jau kurį mina dviratį tolyn nuo Lietuvos. Daugiau apie vaikino...

Niekam nereikalinga kalytė rado savo pašaukimą: tapo puikia pareigūne

Floridos valstijos Mariono apygardos šerifo tarnyba neseniai įdarbino itin mielą keturkoję...

Suskaičiavo, kas Lietuvoje dirba ilgiau: moterys ar vyrai? (14)

Lietuvoje ir Latvijoje moterys per savo gyvenimą dirba ilgiau negu vyrai. Lietuvoje vyrai...

Kodėl manęs nemyli antra pusė? (9)

Aš nejaučiu meilės. Manęs nevertina. Nesuprantu, kas mus jungia... Ir kodėl mes kartu? Manęs...