Metai buvo įtempti
Į savo biurą Vilniuje Radvilė įlekia uždususi, kiek vėluodama: dalyvavo pikete prie Austrijos ambasados.
„Darbas Europos Parlamente yra ganėtinai monotoniškas, netrūksta rutinos, didelė biurokratinė mašina, bet viskas gerai sustyguota, – pasakoja apie kasdienybę. – Pirmąją kiekvieno mėnesio savaitę vyksta komitetų posėdžiai, antrąją posėdžiauja politinės grupės, trečiąją – plenariniai posėdžiai Strasbūre. Ketvirtąją viskas kartojasi, o kartais ji būna laisva, tad galima planuoti susitikimus su interesantais.“
Radvilė prisipažįsta, kad antrieji kadencijos metai buvę įtempti: jau gegužės pabaigoje ėmė jausti nuovargį, vis pagaudavo save galvojančią, kad tik greičiau atostogos. Bet ir jos nežada daug laiko poilsiui: nors iki rugsėjo planuoja būti Lietuvoje, susitikimų, renginių priplanuota tiek, kad net neaišku, kaip reikės visur suspėti. Bet ji įpratusi.
„Per šiuos dvejus metus nebuvo savaitgalio, kad negrįžčiau į Vilnių, todėl Briuselio nesu prisijaukinusi, matau jį tik per Europos Sąjungos institucijų prizmę. Parskrisdavau arba trečiadienį vėlai vakare, arba ketvirtadienį ryte, o pirmadienį iš pat ryto skrydis atgal“, – pasakoja europarlamentarė. Tačiau nemanykite, kad ji tas dienas leisdavo vakarėliuose su draugais ar gulinėdama ant sofos.
Pasigenda greitesnio rezultato
Ketvirtadienis, penktadienis, o dažnai ir šeštadienis prabėgdavo bendraujant su žmonėmis, važinėjant po Lietuvą į susitikimus, dalyvaujant renginiuose. „Sudėtinga tai, kad mastelis greitai keičiasi, tenka išmokti persiorientuoti. Ką tik nagrinėjai globalines problemas, išlipi iš lėktuvo – vietinės aktualijos užgriūva“, – sako Radvilė.
Patikina, kad lietuviškosios jai rūpi labiau. „Mažesnėms šalims kur kas sunkiau, sudėtingiau. Vis tiek didžiosios valstybės Europos Parlamente groja pagrindiniais smuikais ir gina pirmiausia savo interesus. Vaiką pagimdyti lengviau, nei pro biurokratinius krumpliaračius prastumti vieną ar kitą mums aktualų dokumentą“, – nusijuokia politikė.
Atskirų šalių iniciatyvų įgyvendinimas gali užtrukti ir visą kadenciją, ir dar ilgiau. Pirmieji metai buvo įsivažiavimo, antrieji – konkrečių darbų, aiškina R. Morkūnaitė. „Ar jaučiate pasitenkinimą tuo, ką darote?“ – klausiu. „Įtakos prasme galbūt, atsiranda daugiau bičiulių, bendraminčių, sąjungininkų. Bet tik ne rezultato, nes EP reikia įdėti neproporcingai daug pastangų ir laiko, kad jį pasiektum“, – sako ji.
Apčiuopiamo rezultato trūkumą Radvilė tikina bandanti kompensuoti visuomenine veikla gimtinėje. Organizuoja renginius ir juos remia, inicijuoja projektus. Net labdaros ir paramos fondą yra įkūrusi. Jis remia iniciatyvas, kuriomis siekiama įtvirtinti istorinę Lietuvos atmintį, ugdyti patriotiškumą, saugoti, tausoti gamtą, skatinti jaunuosius mokslininkus.
Motinystė – misija įmanoma
„Taip gražiai palyginote pastangas įveikti biurokratiją su gimdymu. Ar tik neplanuojate šeimos pagausėjimo?“ – klausiu pašnekovės. „Norėčiau. Bet čia jau kaip Dievas duos, – paprastai atsako ji. – Parlamente yra nemažai jaunų mamų, jos atsineša kūdikius ir į posėdžius, taigi suderinti darbą ir motinystę ten, matyt, įmanoma“, – svarsto moteris.
Tiesa, grįžti į darbą jaunoms mamoms tenka vos po trijų mėnesių (toks laiko, skiriamo vaiko priežiūros atostogoms, vidurkis ES šalyse). Todėl politikių vaikai atiduodami į lopšelius, į kuriuos reikia atžalas užrašyti dar prieš gimimą. Kai kurios mamos mažylius vežasi ir į Strasbūrą, kur tenka 4 dienas per mėnesį prabūti.
„Tačiau pasirinkus tokį gyvenimo ritmą, kokiu gyvenu dvejus metus, kas savaitgalį grįžtant į Lietuvą, būtų gana sudėtinga auginti vaikelį. Bet iš kolegių matau, kad tai nėra neįmanoma“, – komentuoja R. Morkūnaitė. Ir prisimena, kad mama ją mažutę taip pat vesdavosi į darbą Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse arba kokiai bobulytei palikdavo prižiūrėti, darželio ji nelankė.
Ar vyras Mindaugas jau įprato prie to, kad žmoną mato tik kelias dienas per savaitę? Radvilė neslepia, kad iš pradžių buvo sudėtinga, ypač pirmąjį pusmetį: „Tos dienos vienai būnant Briuselyje atrodė kažkokios begalinės. Dviejų žmonių tarpusavio santykiams ilgas buvimas atskirai ne į naudą, dabar stengiamės kaip nors derintis, o ateityje galvosime, gal reikės vienoje pusėje apsistoti.“
Išpuikti negresia
„Kol kas mano geriausias draugas – ekspromtas. Nieko su vyru stengiamės neplanuoti. Kaip išeis su atostogomis, taip ir bus gerai, – paklausta apie atostogas atsako Radvilė. – Galbūt pavyks kelioms dienoms prie jūros nuvažiuoti, tokia tradicija gyvavo tėvų namuose. Dar norėčiau pakeliauti dviračiais, plaukti baidarėmis, Dzūkijos miškuose gražiuose pabūti“, – svajoja politikė.
Ir, žinoma, daugiau pabendrauti su draugais. „Jaučiu, kad su bičiuliais ryšys lyg ir susilpnėjęs. Susitikimus su jais vis atidedu kitam savaitgaliui, nes tiesiog tam nelieka laiko. Nuolatos aplinkui daug žmonių, tenka daug kalbėtis, todėl būna, kad nelabai norisi ką nors matyti. Net šeimos susibūrimuose aš dažnai pratyliu“, – atvirauja.
Pasak jos, tai tikrai nereiškia, kad ji išpuiko: „Daugelis man sakė – žiūrėk, tik nepasikeisk, nepasikelk, kai tik mane išrinko. Artimiems draugams, šeimai dėmesio tikrai nesumažėjo, o jei pro kokį kartą kitą gyvenime sutiktą žmogų praeinu gatvėje nepastebėjusi, nepasisveikinusi, tai ne dėl to, kad esu EP narė, o dėl didelio užimtumo.“
R. Morkūnaitė džiaugiasi, kad gatvėje ar parduotuvėje nėra atpažįstama. Lietuviai, paklausti apie EP narius, gal tik kelis galėtų išvardyti, ir tai tik žinomus politikus. „Tik vieną kartą, tuoj po rinkimų buvau atpažinta, kai su vyru teatre žiūrėjome spektaklį sėdėdami ant laiptukų“, – prisimena ji. Žmogus tąsyk galbūt ir nusistebėjo, kad naujai „iškepta“ politikė taip studentiškai elgiasi.
Maištauja prieš stereotipus
Bet ji nė nemano pasiduoti. „Galbūt man kartais ir norisi facebook‘e ką nors daugiau, laisviau pakomentuoti, bet tenka save apriboti, kad kas nors kokių nors išvadų nepadarytų. Vis dėlto nemanau, kad tapęs politiku jaunas žmogus iš karto turi tapti rimtu ir solidžiu. Man tas klišes laužyti visuomet norėjosi“, – aiškina pašnekovė.
Pasak jos, Europos Parlamente yra Žaliųjų frakcija, kurios nariai išsiskiria iš parlamentarų daugumos pirmiausia tuo, kad visiškai kitaip rengiasi. Jos nariai dažniausiai vilki džinsus ir marškinėlius. Vieno šios frakcijos nario politikė nė sykio nėra mačiusi su kostiumu.
R. Morkūnaitę erzina, kad mūsų visuomenėje statusas pernelyg sureikšminamas: „Tikrai neturėtų būti taip, kad jei neturi statuso, į tave gali nekreipti dėmesio, aprėkti, pastumti. Deja, taip yra ne tik Lietuvoje. Kartą EP einant pro apsaugos postą nesuveikė mano kortelė ir apsaugininkė pribėgusi nelabai mandagiai ėmė reikalauti parodyti rankinę. Tik kai pamatė EP nario pažymėjimą, tuoj ėmė atsiprašinėti.“
Pareigos įpareigoja solidžiau rengtis, bet džinsų Radvilė neatsisako: „Man šioje srityje norisi daugiau laisvės, nors parlamento moterys rengiasi be ypatingų suvaržymų. Nesulenda visos į nuobodžius kostiumėlius: ir trikotažinę žaismingesnę suknelę gali pamatyti, ir įdomesnį švarkutį. Oficialūs renginiai – kas kita.“ Politikė tikina, kad kas rytą atidariusi spintą pagalvoja: ir vėl nėra kuo apsirengti.
Rūpi aplinkosauga
2009 m. kaip Tėvynės sąjungos atstovė išrinkta į Europos Parlamentą R. Morkūnaitė jame yra Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narė. „Pasirinkau jį tikrai neatsitiktinai“, – patikina jaunoji politikė. Į projektus bei iniciatyvas, susijusias su Baltijos jūros užterštumo mažinimu, ji įsitraukė prieš penkerius metus, atstovaudama jaunimo organizacijoms.
„Aplinkosauga man svarbi. Įdomus ir energetikos sektorius, perėjimas prie tvarių energijos išteklių naudojimo, rūpi klimato kaita, maisto sauga. Nesigailiu, kad tenka gilintis į šias sritis, – sako pašnekovė ir nusijuokia. – Kartais išgirstu apie save sakant, ką ji ten, pianistė, pirma kokius padorius mokslus baigtų.“
Pripažįsta, kad ekspertinių žinių, aišku, nepakanka, kita vertus, siauros srities specialistui parlamente irgi nedaug progų pasireikšti. Vyrauja praktika visais atvejais pasitelkti kvalifikuotus ekspertus. „Jei ko nors naudingo Lietuvai ir nepramušiu, tai bent jau stengsiuosi nepakenkti“, – samprotauja R. Morkūnaitė.
Beje, politikė, po studijų Muzikos ir teatro akademijoje įgijusi fortepijono meno atlikėjos specialybės bakalauro laipsnį, magistro laipsnį gavo visai kitoje srityje. Vilniaus dailės akademijoje ji studijavo kultūros vadybos ir kultūros politikos specialybę, o magistro darbe nagrinėjo nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo finansavimo galimybes.
Sąžininga pati sau
Jauniausia europarlamentarė nepuolė aiškinti, kaip dabar madinga, jog yra žalioji, maitinasi tik ekologišku maistu, perka tik ekologiškose parduotuvėse. „Maistą renkuosi ne pagal tai. Malonu paragauti nuvažiavus pas tėvus vietinių žmonių užaugintų daržovių ar kitų produktų. Bet man labiau rūpi tvarus vartojimas, svarbu žinoti, kad aš tikrai padariau viską, ką galėjau“, – tikina.
Rūšiuoti šiukšles jai savaime suprantama. Arba pirkti skalbimo miltelius be fosfatų, kurių naudojimas yra viena svarbiausių Baltijos užterštumo priežasčių. Kur gali, eiti pėsčiomis, o ne mašina važiuoti. Be reikalo nedeginti elektros. „Džiaugiuosi, kad nuo mažens esu įpratusi nevartoti per daug, nes tada dar nebuvo pertekliaus, daug ko trūko. Tai užgrūdina, išmoko taupumo“, – sako R. Morkūnaitė.
Su šypsena prisimena pirmąją savo kelionę į užsienį. Tai buvo 1996-aisiais, ji kartu su vaikų folkloro ansambliu „Verpetukai“ išvažiavo į Prancūziją: „Pamačiau prekybos centre pilnas lentynas guminukų. Man, dar vaikui, tai atrodė kažkas nesuvokiamo, neįtikėtino. Taigi nepriklausomybės atkūrimas man asocijuojasi ne vien su mitingais, laisve, bet ir su guminukais.“
R. Morkūnaitė sąžiningai pripažįsta nejaučianti nuoskaudos dėl to, kad atsisakė pianistės karjeros: „Visuomet gana stipriai jaučiau scenos baimę. Kalbėti iš tribūnos – kas kita. Žodžiais lengviau paimprovizuoti. Kai groji, turi atlikti kūrinį taip, kaip užrašyta. Tai nėra lengva. Todėl prieš kiekvieną egzaminą norėdavau mesti studijas.“
Išmokė eiti iki galo
„Mokslai J. Naujalio meno mokykloje, paskui Muzikos ir teatro akademijoje man daug davė kaip asmenybei, tam tikrų charakterio bruožų formavimuisi. Grojimas išmokė įveikti sunkumus, sukaupti jėgas ir eiti iki galo, viską, kas pradėta, pabaigti, nemesti varžybų viduryje trasos. Grodamas esi vienas, nepasimuliuosi, nenusirašysi“, – svarsto politikė.
„Ar bent retsykiais dar prisėdate prie fortepijono?“ – klausiu. „Jau forma prarasta“, – lakoniškai atsako. Bet jeigu dabar rinktųsi, ką groti, tai būtų J. S. Bachas: „Traukia jo muzikos matematika. Daugiabalsumas. Ši muzika neblizga, neturi pramoginių bruožų. Reikia gerai pagalvoti, kaip ją atlikti. Anksčiau patiko L. van Bethovenas, F. Listas, S. Rachmaninovas, XX a. II pusės kompozitoriai.“
Muzikos Radvilė tikina pasiilgstanti. Tik vis neištaiko laiko koncertams. Neseniai su vyru pasikalbėjo ir nusprendė, kad rudenį reikės daugiau į koncertus, teatrus pavaikščioti. Mindaugas taip pat mėgsta nuziką, juk ir susipažino jiedu studentų folkloro ansamblyje „Lauksna“. Festivaliai, koncertai, ekspedicijos – visur drauge.
„Tai, kad turime bendrą pomėgį – svarbu. Panašus ir mūsų gyvenimo suvokimas, būdas. Tai padeda geriau suprasti vienas kitą“, – apie šeimyninį gyvenimą pasakoja politikė. Ji neslepia, kad valgyti gaminti nemėgsta. Ir džiaugiasi, kad tai patinka Mindaugui. Jis ją sugrįžusią palepina lietuviškomis sriubomis, kurių Briuselyje labai pasiilgsta. O ji indus išplauna. Tiesa, kartais iškepa kokį pyragą.
Retas Radvilės vardas, kirčiuojamas pirmame skiemenyje, pagrandukei dukrai (ji turi 10 ir 11 metų vyresnes seseris, istorikę ir mokslininkę), duotas neatsitiktinai. Tėvelis, kilęs iš Kėdainių, ją taip pavadino garsios lietuvių Radvilų giminės, kuri gyveno šiame mieste, garbei. Prosenelis Antanas Morkūnas 1924 metais buvo Kėdainių burmistru. Politikės tėvai (mama – etnografė, tėtis – istorikas) yra vieni iš Rumšiškėse liaudies buities muziejaus Lietuvos kūrėjų ir darbuotojai.
