Na, ir kas čia tokio ypatingo, sakysite, visi mes mokėmės geometrijos. Beje, mano meniškai sielai tai pasirodė gana nuobodus mokslas. Tačiau kartą, viename seminare reikėjo nuspalvinti paprasčiausias geometrines figūras – apskritimą, kvadratą ir trikampį, o kartu ir stebėti savo vidinę būseną, pojūčius. Tuomet dar nieko nežinojau nei apie geometrines formas, nei apie meno terapiją, todėl nieko ypatingo iš tos užduoties nesitikėjau.
Kaip aš nustebau, kai spalvindama apskritimus pastebėjau, jog užplūsta švelnumo, vidinės pilnatvės jausmas. Trikampiai mane tarsi skatino veikti, bet kartu truputį erzino, kvadratai nuramino ir grąžino vidinio stabilumo, tvarkos pojūtį. Taip pat pastebėjau, kad tam tikros spalvos gali sustiprinti arba sušvelninti piešiamos formos poveikį.
Pavyzdžiui, žvelgdama į raudoną trikampį supratau, kad ši spalva sustiprina jo „aštrų“, dirginantį poveikį, o nuspalvinus žydrai šis poveikis gerokai sumažėjo. Nuo vaikystės mėgstu piešti, tačiau tai, kad paprasta geometrinė forma gali mane suerzinti ar nuraminti, buvo netikėtas atradimas. Panašius pastebėjimus išsakė ir kiti seminaro dalyviai. Daugelis jų nėra menininkai, o kai kurie nebuvo piešę nuo mokyklos laikų. Šis patyrimas paskatino mane domėtis geometrinėmis formomis ir meno įtaka žmogaus savijautai.
Geometrinėmis formomis žmonija domėjosi jau nuo piramidžių laikų ir ne tik senovės Egipte. Jas naudojo visos pasaulio religijos statydamos šventyklas bei kurdamos dievybių simbolius. Mokslininkai pastebėjo, kad žvelgdami į šiuos simbolius ar piešdami paprasčiausias geometrines formas žmonės patiria tiek fizinius, tiek psichinius pokyčius.
Kitaip tariant, pastebimos skirtingos emocinės reakcijos, priklausančios nuo to, kokią geometrinę formą žmogus piešia, medituoja ar tiesiog įsivaizduoja. Kaip geometrinės formos veikia žmogų? Kokios prasmės slypi geometrinių simbolių kalboje? Kaip šie simboliai gali padėti pagerinti mūsų gyvenimo kokybę? Į šiuos klausimus atsakyti padeda tūkstantmečius skaičiuojantis sakralinės geometrijos mokslas bei šiuolaikinė meno terapija.
Aukso proporcijos paieškos
Šiuolaikinė meno terapija (apie ją plačiau rašėme antrajame žurnalo numeryje) kūrybinę raišką naudoja žmogaus sielos negalėms gydyti, o pacientų meno kūrinių „kalbą“ aiškina remdamasi sukauptomis žiniomis apie simbolių reikšmes ir jų įtaką žmogaus dvasinei raidai. Sakralinė geometrija – mokslas, kurio šaknys siekia senovės Graikijos, Platono laikus. Ji geometrines formas apibūdina kaip indus, pilnus informacijos apie regimąjį pasaulį, kur viskas – ląstelės, augalai, gyvūnai, mineralai ir kuriantis žmogus, yra geometrija.
Šis mokslas moko, kaip naudojant geometrines formomis galima paveikti žmogaus sąmonę, atverti duris mumyse slypinčiai vidinei išminčiai. Sujungdama fizinius ir dvasinius visos Kūrinijos aspektus, sakralinė geometrija šimtmečiais vaidina svarbų vaidmenį įvairių tautų mene, architektūroje ir filosofijoje.
Jau senovės Graikijoje visų sakralinės paskirties pastatų architektūra pasižymėjo vadinamosiomis aukso pjūvio proporcijomis*, kurios buvo laikomos tobulos harmonijos ir gyvybinių galių simboliu. Indijoje, prieš pradedant statyti šventyklą, ant žemės būdavo piešiama mandala (apskritimas su centru), jos viduje – į keturias pasaulio šalis orientuotas kvadratas.
Mandalos Indijoje taip pat naudojamos kaip geometriniai simboliai, padedantys atvaizduoti įvairius dieviškumo aspektus, o kartu ir kaip priemonė žmogui dvasiškai tobulėti. Krikščioniškoje architektūroje visuomet dominavo kryžiaus, kuris atitinka išskleistą kubą, motyvas. Senosios Egipto, Meksikos piramidės taip pat pastatytos laikantis tobulų proporcijų principo.
Nereikia nė sakyti, jog pagal tobulas proporcijas pastatyti sakralinės paskirties pastatai teigiamai veikia žmogaus savijautą. Nuostabiai tikslios geometrinės formos pastebimos ir vadinamosiose javų lauko mandalose, kurių kilmė dar ir šiandien mokslininkams yra paslaptis, o nemažai žmonių tiesiog šventai įsitikinę, jog tai – nežemiškų civilizacijų mums paliekami simboliai. Tačiau vienas dėsnis, būdingas visoms išvardintoms geometrinėms struktūroms, išties nėra nei mistiškas, nei sudėtingas. Tai – harmonija. Šią būseną žmogus išgyvena sąveikaudamas su sakralinės geometrijos principus atitinkančiomis struktūromis.
Kodėl taip yra? Atsakymas netikėtai paprastas – šie dėsniai aptinkami ir žmogaus fizinėje, o kartu ir psichinėje sandaroje. Palyginę įvairias žmogaus kūno dalis mokslininkai pastebėjo tas pačias auksines proporcijas, o 1876 m. atliktas Fečnerio eksperimentas parodė, kad asmenys intuityviai pasirenka tobulas proporcijas atitinkančias formas*.
*Aukso pjūvis pagrįstas Euklido geometrijos postulatu apie tobulą atkarpos padalijimą į dvi dalis taip, kad ilgesniosios dalies santykis su trumpesniąja būtų lygus visos atkarpos santykiui su ilgesniąja dalimi.
* 1876 m. Fečneris, norėdamas patikrinti savo hipotezę, kad aukso proporcijas atitinkantys matmenys yra patraukliausi žmogaus akiai, atliko eksperimentą. Daugybės atsitiktinai pasirinktų žmonių buvo paprašyta estetiškai įvertinti skirtingų matmenų stačiakampius. Daugiau nei 75 procentai žmonių pasirinko vienodus tam tikrų matmenų stačiakampius. Eksperimentas patvirtino jo mintį: pirmiausia buvo pasirinkti „auksiniai“ stačiakampiai. (1970 m., Huntley)
Geometriniai simboliai ir jų poveikis
Apskritimas
Apskritimas, ratas arba sfera yra ne tik universali, bet ir viena tobuliausių geometrinių formų. Šios formos yra atomai, ląstelės, sėklos, planetos ir žvaigždžių sistemos. Apskritimo visi taškai yra vienodai nutolę nuo centro. Sfera simbolizuoja vienybę, užbaigtumą, Dievą, pradžią. Tai – nuolatinio judėjimo, kūrybos simbolis. Visos tautos šią formą suvokia panašiai – kaip pradžią, visumą.
Dvimatėje plokštumoje ratas padeda atvaizduoti sudėtingiausius dalykus: saulės sistemą, atomo branduolį, metų šventes, astrologinį žemėlapį. Žmogaus gyvenimas taip pat sukasi ratu, tai ciklas nuo gimimo iki mirties. Ratas yra ir apsaugos simbolis. Mūsų protėviai, siekdami apsaugoti dar nekrikštytą kūdikį, šermukšnine aplink lopšį apibrėždavo ratą. Baltai ratą suvokė kaip Dievo kūrinių simbolį.
„Ratas“ sanskrito kalboje nusakomas tuo pačiu žodžiu, kaip ir „mandala“. Išorinis mandalos ratas simbolizuoja visatos ribą arba žmogaus psichologinę ribą tarp „aš“ ir „kiti“. Ypač pagarsėjusi apskritimų mandala – gyvybės gėlelė, sudaryta iš susikertančių ir žiedlapius formuojančių apskritimų. Niekas nežino, kiek šiam simboliui metų, tačiau daugelyje kultūrų jis laikomas šventu ir vadinamas gyvenimo medžiu, gyvybės vaisiumi ar pan.
Gyvybės gėlelė pavaizduota Ozirio šventykloje Egipte, Masade Izraelyje, ant Sinajaus kalno, daugelyje Japonijos ir Kinijos šventyklų. Mokslininkai nustatė, kad šio simbolio stebėjimas, atkūrimas padeda nusilpusioms organizmo ląstelėms atsinaujinti bei stabilizuoja kairiojo ir dešiniojo žmogaus smegenų pusrutulių darbą. Štai jums ir išsvajotasis gyvybės eliksyras. Psichologijoje apskritimas – savasties, ryšio su pasąmone simbolis. Meno terapeutai teigia, kad žmogus, piešdamas ratą, tarsi apibrėžia savo vidinę erdvę, kurioje gali jaustis saugus, išbandyti naujus elgesio modelius, keistis, vėl atkurti savo vidinę vienybę, pajausti gyvenimo, laiko tėkmę ir su ja susitaikyti. Pakartotinis rato pavidalo simbolių (mandalų) piešimas suaktyvina mūsų psichikoje glūdintį savigydos mechanizmą.
Ratą, mandalą rekomenduojama piešti tiems asmenims, kurie nesugeba prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, yra draskomi vidinių prieštarų. Taip pat mandalų terapija gali būti naudinga nerimastingiems, nesaugiai besijaučiantiems, susikausčiusiems žmonėms. Ji padeda ir siekiantiems dvasinio augimo ar trokštantiems tiesiog pailsėti.
Trikampis
Skirtingose kultūrose trikampis gali simbolizuoti įvairius dalykus, pavyzdžiui, žemės vaisingumą, santuoką, gausą, liepsną, kalną, piramidę, Šventąją Trejybę, fizinį stabilumą. Rytietiškose mandalose apverstas trikampis yra moteriškos energijos, intuicijos, pasyvaus kūrimo prado, žemės simbolis. Trikampis, kurio viršūnė nukreipta į viršų, simbolizuoja vyrišką energiją, aktyvųjį kūrimo pradą, dangaus energiją.
Sujungus šiuos du trikampius gaunamas plačiai žinomas simbolis – Dovydo žvaigždė. Jis dažnas įvairiose dvasinėse tradicijose ir paprastai siejamas su apsauga, džiaugsmu, išmintimi, pasitikėjimu, įžvalga, gyvenimo jėga. Senovėje Dovydo žvaigždę dovanodavo nėščioms moterims ir naujagimiams, nes buvo tikima jos saugančia galia. Trikampyje pavaizduota akis krikščionybėje reiškia apvaizdą, Šventąją Trejybę. Musulmonams tai – visa matanti ir nuo blogio jėgų žmogų sauganti Alacho akis.
Erdvinis trikampis, piramidė, taip pat yra dieviškumo simbolis. Jo savybė – kaupti dangiškąją energiją, galbūt todėl ir bažnyčių stogai yra smailūs.
Meno terapeutai trikampį ir į jį panašias formas rekomenduoja piešti, kai žmogui trūksta energijos, ryžto, įžvalgos, vyriškumo, analitinio mąstymo, disciplinos, kai nuolat abejojama, vengiama imtis atsakomybės. Trikampio poveikis panašus į raudonos spalvos, todėl žmogus šios energijos turi semtis saikingai, kitaip taps irzlus ar net agresyvus.
Kvadratas
Kvadratas sakralinėje geometrijoje tapatinamas su tvarka, materija, tvirtumu, pastovumu. Kitos asociacijos – lygybė, teisingumas, tiesa, išmintis, žemė. Rytietiškuose ornamentuose kvadratas dažnai vaizduojamas kartu su apskritimu, tikint, jog kartu šios formos simbolizuoja dangaus ir žemės arba dvasios ir materijos pradų vienovę.
Kvadrato simbolis leidžia mums pavaizduoti tokias sąvokas kaip pasaulio kryptys, metų laikai, žmogaus gyvenimo ciklas, gamtos stichijos, paros metas. Sujungus kvadrato linijų centrus išeina kryžius – aukščiausių dvasinių vertybių simbolis. Trikampis ir apskritimas atskiria erdvę, o kryžiaus paskirtis – pabrėžti centrą, sujungti priešybes: materiją ir dvasią, žemę ir dangų, gyvenimą ir mirtį. Tai – gyvenimo medžio, vaisingumo, nemirtingumo, sėkmės, gausos simbolis. Krikščionybėje kryžius simbolizuoja kančią, mirtį, bet kartu ir prisikėlimą.
Kvadratą, kryžių patartina piešti vidinės pusiausvyros, stabilumo stokojantiems žmonėms, taip pat asmenims, kurie nesugeba užbaigti pradėtų darbų ar įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, skrajoja padebesiais, yra atitrūkę nuo realybės.
Visos kitos geometrinės formos atsiranda iš apskritimo ir trikampio. Jos nėra pirmapradės, galbūt todėl jų poveikis žmogaus psichikai yra mažiau žinomas. Štai penkiakampis arba pentagrama yra žmogiškumo, absoliutaus gėrio, laisvės simbolis. Senovėje pentagrama buvo naudojama kaip fizinę ir dvasinę sveikatą saugantis amuletas. Spiralė – visatos evoliucijos amžino judėjimo, laiko simbolis. Ją piešti reikėtų emocinį, dvasinį sąstingį išgyvenančiam žmogui. Psichiką aktyviai veikia ir begalybės ženklo, vadinamosios Mebiuso juostos piešimas. Ji harmonizuoja dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių darbą.
Taigi, geometrinės formos – neatsiejama ir labai svarbi mūsų būties dalis. Galime ją ignoruoti arba galime ja pasinaudoti siekdami harmoningo, sąmoningo, brandaus ar tiesiog įdomesnio gyvenimo.
