Rašytojos apie meilės istorijas: tai puikus priešnuodis žiemai

Kai lauke žvarbu, ne veltui norisi daugiau saldumynų, kakavos ir pečius apgaubiančio jaukaus pledo. Vasarą, kai esame aktyvesni, mūsų kūnas gali pasigaminti daugiau laimės hormonų, o žiemą tenka ieškoti kitų nuotaikos gerinimo būdų. Knygų skaitymas – vienas iš jų. Kodėl verta skaityti meilės romanus, paklausėme keturių žinomų autorių – Ilonos Madelaine, Donatos Kontenienės, Tylos Audroje ir Astos Jolantos Miškinytės, kurių novelių rinkinys „Keturios meilės istorijos“ (išleido BALTO leidybos namai) pasirodė knygynuose.

Verčia patikėti stebuklu

„Meilės romanas – tai komforto literatūra“, – teigia Ilona Madelaine. Šių metų pradžioje pasirodęs jos debiutinis romanas „Nuodas“ sulaukė gausaus gerbėjų būrio, į knygoje aprašytą kaimą nukelia ir novelė „Kalėdos Piktavilkiuose“, kur autorė pasakoja apie vaikystės draugų Mėtos ir Džiugo jausmų išbandymus.

Kodėl meilės romanas nuteikia raminančiai? „Pagal žanro apibrėžimą jis privalo turėti emociškai pakilią pabaigą, o daugeliui jos kur kas labiau norisi, kai aplinkui tamsu ir niūru, – paaiškino Ilona. – Juk ne visos žiemos būna „balta balta, kur dairais“, o tas laukiamas žiemiškas jaukumo jausmas kartais taip ir neateina. Arba ateina jau per vėlai... Ypatingą šventinę atmosferą sukuria kalėdiniai meilės romanai, nes jie pripildyti girgždančio sniego, nosį geliančio šaltuko, šeimyniško jaukumo, susitaikymo, meilės patiems artimiausiems ir stebuklų. Aš pati esu aistringa meilės romanų skaitytoja. Prieš atsiversdama knygą dar nežinau, kokios bus veikėjų problemos, bet žinau, kad jie įveiks visus sunkumus, kad knygos pabaigoje bus drauge ir pamils ne tik vienas kitą, bet ir save. Ar ne tokia meilė ir turėtų būti? Sąžininga ir nuoširdi, kitam asmeniui ir pačiam sau!“

Gausus Ilonos instagramo sekėjų būrys patvirtina, kad skaitytojoms, net ir mėgstančioms aštresnius siužetus, šaltuoju metų laiku norisi „daugiau cukraus“ ir gerai pasibaigiančios istorijos.

Moko ... mylėti!

„Meilės romanų skaitymas – tai tarsi savotiška sielos terapija“, – sako trijų knygų ir radijo pjesės „Mama, aš tave myliu“ autorė Asta Jolanta Miškinytė. Savo kūryboje ši autorė liečia šeimos, paauglių ir moters brendimo temas, bet prieš Kalėdas ją aplanko įkvėpimas kurti kiek kitokias istorijas.

Intriguojantį novelės „Vienišų širdžių dėlionė“ siužetą įsuka Letos ir Lilės sprendimas Kalėdas sutikti ne su giminaičiais, kaip visada, o pakvietus į svečius du atsitiktinai sutiktus pažįstamus vaikinus. Kuo visa tai baigsis?

„Vakaras su meilės romanu rankose yra tarsi rami poilsio salelė tame išprotėjusiame pasaulyje, kuriame mums kasdien tenka spręsti aibę problemų, skubėti, konkuruoti, įrodinėti, kad sugebi kur kas daugiau, nei iš tavęs tikisi ir t.t. Meilės romanai grąžina viltį, kad laiminga pabaiga egzistuoja ne vien knygose. Verti knygos puslapį po puslapio, susitapatindamas su pagrindiniais veikėjais, jų istorija tampa tavo istorija su visomis emocijomis, kurios nudažo gyvenimą ryškiomis spalvomis ir sušildo. Sunkiais gyvenimo momentais šviesios istorijos labai padeda užsimiršti ir vėl pradėti tikėti, jog ir tu gali būti laimingas. Ir nepamirškime dar vieno svarbaus aspekto – meilės romanas moko mylėti. Kodėl? Nes mes visi kasdien kalbame apie karą, politiką, darbą, pinigus, sveikatą, greitėjantį gyvenimo tempą, skyrybas, dovanas, naujausias dietas, sveiką mitybą, naujausius telefono modelius ir t.t. O ar kalbame apie meilę? Ne, beveik ne, nes niekas mūsų to nemokė. Skaitydami apie meilę patenkame į savotišką emocijų mokyklą. Tikėdamas, kad viskas bus gerai, labiau atsiveri meilei“, – mano rašytoja.

Ištiesia pagalbos ranką

Meilės romanų autorė Tyla Audroje – taip pat ir labai aistringa šio žanro knygų skaitytoja. Praėjusiais metais debiutavusi įtraukiančiu romanu „Tavo akimirkos nuodėmė“ spėjo skaitytojus pradžiuginti dar trimis knygomis. Jos šventinėje novelėje „Gal kada nors...“ likimas po skaudžių netekčių suveda Skaistę ir Žilviną.

„Meilės romanai gali būti kaip šilta antklodė šaltuoju metų laiku, – tvirtina slapyvardžiu pasirašanti autorė. – Gali užsikurti židinį, susiraityti ant sofos, užsikloti puriu pledu, pasiimti šiltos kakavos puodelį į rankas ir jaukioje šviesoje atsiversti naują knygą, su kuria persikeli į visai kitą pasaulį. Ir užmiršti viską aplinkui.“

Anot jos, idiliški žiemos istorijų siužetai gali būti tikras emocinio pakilimo šaltinis, nes moko gerumo ir skatina išlaikyti pozityvų požiūrį net tuo metu, kai labiausiai reikia moralinės pagalbos. Taip pat kelia norą padėti tiems, kurie išgyvena nevilties ir netekties jausmus: „Nieko nėra geriau, nei graudulys, kurį sukėlė puikus romantiškas pasakojimas! Jis atgaivina troškimus.“

Sukuria šventinę nuotaiką

Anot penkių erotinių romanų autorės Donatos Kontenienės, pradedant ilgėti vakarams ir artėjant didžiosioms žiemos šventėms apima ypatinga nuotaika: „Kai namuose pamažu ima kvepėti cinamonu ir mandarinais, mintyse ima suktis Danielis ir Juma – mano herojai iš romanų „Kažkas naujo, arba 47A” ir „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“. Manau, dauguma rašančiųjų meilės romanus sutiks, kad sukurti personažai mumyse apsigyvena visiems laikams. Ne išimtis ir aš. Danielis ir Juma pas mane sugrįždavo ne vienerius metus. Kai, regis, šventės dar toli, bet tu jau jauti ore tvyrančia jų magiją.

Rašydama novelę „Kažkas stebuklingo, arba dvi minutės po vidurnakčio“ galėjau papasakoti, ką naktimis jie man šnibždėdavo į ausį. O būtent tai, apie ką retai rašoma knygose, bet gana dažnai kalbama geriausių draugių kompanijoje. Kas tai? Tai meilė ir aistra laukiantis kūdikio. Kai kurioms moterims tai vis dar tabu, bet taisyklių laužymas gali padovanoti ir stebuklą, kurio mums visoms linkiu.“