Esu labai uždaras, jautrus, baugštus žmogus - dėl to jau prisikentėjau mokyklos laikais. Tačiau nė šiokie tokie gabumai mokymuisi negelbėja - turiu agorafobiją, dėl to negalėdavau lankyti paskaitų, dėl to mane iš proto veda žmonių pilnos gatvės, triukšmas, chaosas, tiesiog fiziologiškai negaliu išbūti „įkalintas“ tarp minios svetimų žmonių.
Vaistai mažai gelbėja. Dažnai rodosi, kad visi manęs nekenčia, niekas negerbia ir net jei išoriškai to neparodo - mintyse tyčiojasi iš manęs. Be to, niekad nesugebėjau užmegzti jokių draugysčių, jau nekalbant apie kokius nors rimtesnius santykius.
Visos pažintys virtualioje erdvėje niekur neveda, dažnai tiesiog klajoju savo miestelio gatvėm, vildamasis, kad kokiu nors būdu su kuom susipažinsiu. Tačiau tai beviltiška. Juolab, kad man patinka unikalūs, į meną, kultūrą, dvasingumą linkę žmonės, kuriems aš turbūt tiesiog per prastas.
Nors susilaukiu įvertinimų, kad esu „įdomus, mielas, geras“ žmogus, bet dažnai tai skamba lyg nevykėlio diagnozė, nes to mano „gerumo ir įdomumo“ niekam nereikia. Vaikystėje galvodavau, kad reikia būti geram, ramiam, kultūringam, gerai mokytis, niekam netrukdyti, ir viskas seksis. Anaiptol - sekasi įžūliems, savimyloms, lipantiems per kitų galvas. Aš tame žaidime dalyvauti nenoriu.
Visokios lėkštos ir pseudodvasingos savipagalbos knygelės manęs neveikia - aš noriu būti koks esu, su savo melancholija, jautrumu ir šiokia tokia mizantropija, bet tokio gyvenimo, kokį dabar turiu - nepakenčiu. Tokia vienatvė žudo, nebėra motyvacijos dar ko nors siekti. Jokių kitų išeičių, išskyrus savižudybę nematau, manau, kad tai tik laiko klausimas. Visgi, desperatiškai ieškau nors kokios vilties. Žinau, kad tai beprasmiška, bet jei galite, suteikite ją.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠGYVENTI KULTŪRINGAM VAIKINUI?
Malonu, kad jūs mėgstate kultūrą. O kultūroje yra amžinų temų. Tokius laiškus, kaip jūsų, jauni žmonės rašydavo ir rašys. Manau, kad jūsų laišką galima laikyti jauno kultūringo žmogaus manifestu. Ir ne tik šiuolaikinio jauno žmogaus. Būseną, kurią jūs aprašote, jūs galite rasti ir kitų jaunų ir nelabai jaunų rašytojų knygose: Russo bei Levo Tolstojaus „Išpažintyse“, Hesse „Stepių vilke“, Kafkos „Laiške tėvui“, Kamiu „Svetime“. Visur kartojasi ta pati triada: savęs nemėgstu; žmonėmis nepasitikiu; ateitis nieko nežada. Kaip čia tokioje nuotaikoje norėti gyventi?
Gyventi galima tik tuomet, jei priimi, jog tai ne kažkokia išskirtinė, ypatinga jūsų savijauta, o tiesiog skausmingas kiekvieno žmogaus savęs kūrimo etapas. Kad tai - ne pavienių „neteisingų“ žmonių pasaulėjauta, o blaivus gyvenimo apskritai suvokimas. Nes gyvenime mus lydi netikrumas, nerimas, izoliacija, reikia nuolat kurti save, savo ateitį, tampant savo gyvenimo autoriumi. Reikia nuolat ieškoti artumo su žmonėmis bei fundamentalių savo siekių. Ir jei gyventi pasidaro per daug lengva, vadinasi, atsitiko vienas iš dviejų dalykų:
Jūs nesate savo gyvenimo autorius; atsakomybę už jus neša jūsų tėvai ir aplinka;
Jūs nebesutinkate savęs vertų kliūčių ir iššūkių; gyvenimas pasidarė rutina; kryptis bei siekiai išnyko.
O jūsų iššūkiai akivaizdūs: gyvenat mažame miestelyje; neturite artimos sielos draugų; o čia dar jums tenka sukurti save tokį, koks jūs norite būti. Atrodo jūsų šis noras prieštaringai: „aš noriu būti koks esu, su savo melancholija, jautrumu ir šiokia tokia mizantropija, bet tokio gyvenimo, kokį dabar turiu – nepakenčiu“.
Žinoma, rimta jūsų problema - atvirų erdvių bei žmonių susibūrimų baimė. Bet ji dažnai būna kaip tiems, kam žmonės labai reikalingi, ir tarp eilučių galima rasti jūsų siekį turėti asmeninius santykius.
Išliekant mizantropu, kaip jūs save vadinate.
Jums nėra lengva būti su žmonėmis, nes „mizantropija“ reiškia „neapykantą žmonėms“. Taip pat jūs pastebite, jog esate jautrus ir melancholiškas. Keistis jūs nenorite. Taigi jūsų gyvenimo iššūkis: kaip gyventi išliekant savimi ir tuo pačiu jaustis pilnaverčiu žmogumi tarp žmonių.
Pirmas uždavinys - „išlikti savimi“- pradžioje sprendžiasi per „ne, nedarysiu“. Tai - protestas prieš tėvų bei visuomenės normas, kuomet vaikas ar paauglys maištauja. Man atrodo, kad jūs turite šio maišto bruožų.
Antras uždavinys – „būti kažkuo“ - sprendžiasi per „ką aš privalau daryti“. Jūs jau išvardijote savo bruožus, kuriais turėjote pasižymėti, kad įtiktumėt savo tėvams: „būti geram, ramiam, kultūringam, gerai mokytis, niekam netrukdyti“. Šis uždavinys iki galo niekad nebūna išspręstas. Juk dar lieka šeimos, socialinės, profesinės pareigos. Jis sprendžiamas ilgesnį gyvenimo tarpą - iki amžiaus vidurio.
Trečias uždavinys - svarbiausias: atrasti savo asmeninius fundamentalius siekius. Sprendžiamas iki žilos senatvės.
Kiekvienas žmongus eina ne viena kryptimi, žmonių fundamentalūs siekiai skiriasi. Neretai siekius atspindi žmogaus gabumai. Prisiminkite, kam jūs esate gabus. Ir pagal tuos siekius bei gabumus atraskite save:
„ekonominis“ žmogus vis labiau ir labiau gilinasi į finansus;
„meno“ žmogus vis labiau ir labiau kuria;
„mokslo“ žmogus vis labiau gilinasi į kokią nors pažinimo problemą;
„socialinis“ žmogus vis labiau ir labiau siekia organizuoti žmones ir bendrauti;
„techninis“ žmogus siekia įvaldyti vis sudėtingesnę techniką;
„humanitarinis“ žmogus vis labiau gilinasi į psichologiją;
Ir t.t. ir pan.
Esmė ne tame, ar jums norisi kažką daryti. Jei nuotaika ne kokia, tai ir daryti nesinori. Esmė tame, ką jūs GALITE daryti geriausia. Ir tai nepriklauso nuo jūsų nuotaikos. Apie tai geriausiai sprendžia aplinkiniai.
Taigi, „būti savimi“- ne duotybė, o uždavinys, projektas. Vykdomas trim etapais: „ne, nedarysiu“; „darysiu, ką privalau daryti“; „darysiu tai, kas man padeda skleisti savo gabumus“. Ir to projekto autorius esate jūs. Neturi reikšmės, kaip jums atrodo aplinkiniai.
Šis unikalus projektas – „būti savimi tarp kitų žmonių“ - laukia kiekvieno jauno žmogaus, įskaitant ir tuos, kurie jums atrodo „įžūlios savimylos, lipančios per kitų galvas“. Jūs teisus, sakydamas, kad jiems „sekasi“. Tačiau sekasi kame? Ar jūs irgi norite užlipti per kitų galvas ten, kur lipa jie? Jūs irgi norite atsidurti tose viršūnėse, kur jiems lipant taip padeda įžūlumas?
Tai gali būti labai paprasta situacija, jei taip. Jeigu jūsų fundamentalus siekis įžūliai užkariauti kokią nors merginą, o dar geriau - kokias penkias; jei siekiate įžūliai įsidarbinti kokioje nors įstaigoje, kurioje sėdėsite nuo aštuonių iki penkių; jei norite įžūliai apiplėšti gatvėje kokį nors mažametį praeivį - tai jums tiesiog reikia labiau įgudusio draugo. Jam patiktų toks jaunas ir nepatyręs įžūlumo „pameistrys“, kaip jūs. Jis jus mielai paimtų mokyti gyvenimo. JO GYVENIMO. Tačiau ar tikrai jūs siekiate tokio gyvenimo?
Jūs pabrėžiate, kad norite išlikti savimi; taigi, gyventi savo gyvenimą. Pasikartokime. Jūsų gyvenimo šūkį iki šiol jūs apibūdinote kaip pareigą „būti geram, ramiam, kultūringam, gerai mokytis, niekam netrukdyti, ir viskas seksis“. Taip, tai tebuvo pareiga, elgesio normų rinkinys, ir vargu ar į tai telpa visa jūsų natūra, jūsų savastis, tikrasis jūsų „aš“.
Tačiau jei viduje jūs būtumėt „įžūlus bei lipantis per galvas“ chamas ar chuliganas, kažin ar jūsų tikrasis „aš“ leistų jums būti tokiu įdomiu, mielu ir geru jaunuoliu, kokį jus mato žmonės.
Greičiausiai jūsų viduje iš tiesų slypi kitokios savybės, galbūt jūs iš tiesų esate labiau į kultūrą orientuotas žmogus. Jeigu tai - duotybė, tuomet Jūs privalote būti jautrus stebėtojas.
Jūsų galia - ne įžūlume, o galingame instrumente jūsų rankose. Juk kultūra - tai ir yra galingas, universalus instrumentas, padedantis ne merginą pakabinti, ne į darbą įsitrinti ir ne mobilų atimti gatvėje. Kultūra padeda žmonėms išlikti žmonėmis, todėl „kultūringas“ žmonių akimis, žmogus - vertingas žmogus.
Ir jei jūs tikite, kad tai ne jūsų asmeniška, o visuotinė, universali savybė, tai suprasite, kodėl merginoms labiau patinka kultūringi vaikinai, nei chamai. Merginoms gal ir reikia „išbandyti“ įžūlius vaikinus, tačiau jos puikiai supranta, jog kultūringų vaikinų rankomis, galvomis bei širdimis kuriasi ne eilinis „normalus“ provincijos vaikinas; o kuriasi Lietuvos ir visos pasaulio kultūrinis gyvenimas. Kol kas tai jūsų neatskleista potencija. Tačiau greičiausiai tai jūsų paskirtis, pareiga prieš gyvenimą, kurios neišvengsite - jei esate ne tik kultūros vartotojas, bet ir esate jos kūrėjas. Potencialus kūrėjas.
Bet jūsų patirtis gali jus nublokšti galvoti kitaip: nesąmonė, kam čia provincijoje reikalinga mano kultūra, niekam čia to nereikia, o reikia, kad būtum „normalus“, tai yra įžūlus vaikinas, kurie patinka merginoms. Ir vėl tuomet jūs „nusimuštumėte“ nuo savo fundamentalių siekių. Ir vėl imtumėt save lyginti su tais, kurie eina visai kitu keliu.
Ką gi - tam, kad jūs save sukurtumėt, jums reikia ne kartą nuklysti nuo kelio. Kad žinotumėt, kur vis dėlto yra jūsų kelias.
Sėkmės jums jūsų kelyje.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
