Gyvenimas – lyg nepavykęs. Pradėtos studijos, darbai, kuriuos po „pasisotinimo“, kai, jau manau, gavau iš to maksimumą ir nematau darbuose perspektyvų tobulėti arba darbdaviai nevertina, neteikia motyvacijos, o mokslų atžvilgiu - jie manęs netenkina, studijų sistema nėra motyvuota, sausas žinių pateikimas ir kiti niuansai, apleidžiu ir metu. Todėl kartais manau, jog noriu per daug arba bandau įsilieti ten, kur man yra per aukštas arba netinkamas lygis. Nežinau, kokioje srityje galėčiau save realizuoti, dirbti, galų gale atrasti.
Nesusipratimai trunka kelerius metus. Tikriausiai nuo tos dienos, kuomet išsiskyriau su draugu. Nesu pernelyg labai savimi pasitikinti. Esu uždara, gal net per daug jautri ir pažeidžiama, nesu maksimalistė. Neturiu daug draugų, tik vos kelis laiko patikrintus. Tačiau ir juos retai matau: visi dirba, visiems savos bėdos, rūpesčiai. Trūksta kalbėjimo, kai draugė, kurią galėčiau vadinti geriausia ir su kuria lengviausia kalbėtis, kitame mieste.
Dar labiau įnikau į knygas. Negaliu to pavadinti bėgimu nuo kažko, tai – pomėgis, kurį galėčiau lyginti su kitų žmonių pomėgiais automobiliams, keliavimui, kolekcionavimui ir t.t. Knygos lyg gelbėja nuo nekompetentingo pasaulio, kuriame neįžvelgiu ir nerandu nieko malonaus, gražaus, gero. Šį vienintelį požiūrį palengva keičiu. Kalbant apie kitus dalykus, žinau, ką reikia keisti, bet nežinau – kaip? Užsibrėžus įvairiausius tikslus sustabdo „o”, “bet”, “tačiau“. Vėlgi atsiranda nežinojimo ir netikrumo jausmas. Nerandu savęs ir nežinau: KAS AŠ?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Paprastai perskaičius laišką į paviršių išplaukia tam tikri sakiniai, žodžiai, jausmai ar mintys. Jūsų pasidalinime yra dvi žinios, ties kuriomis man norėtųsi stabtelėti. Požiūris į jus supančią aplinką: „nekompetentingas pasaulis“, bei jūsų pačios išryškintas klausimas „Kas aš esu?“ Žinoma, jie tarpusavyje susiję ir gali būti, jog vienas kitą palaikydami neleidžia jums atrasti ne tik savęs, bet ir savęs aplinkoje, kurioje esate.
Pradėsiu nuo jūsų numanomo nusivylimo esančiais šalia. Žinoma, jog mūsų visuomenė nėra pati ta, kuria galėtume didžiuotis, visgi jei jaučiate, kad aplinkui nėra žmonių arba yra tik tokie, kurie neleidžia jums patirti artimumo džiaugsmo, vertėtų pagalvoti, koks nerimas jus kausto ar kokią sieną esate pasistačiusi, bendraudama su aplinkiniais? Gali būti, jog neišdrįsdama prieiti, pakviesti bendravimui tų žmonių, su kuriais norėtumėte, pasakote sau, jog šalia esantieji yra nieko verti, nekompetentingi, skurdūs ir panašiai.
Kitų nuvertinimas, aplinkinių priėmimas, tarsi jie būtų pilka masė, neretai kyla iš nepasitikėjimo savimi, kita vertus, didelio noro būti kažkuo ypatingu. Ir tuomet, kai pritrūkstame tikėjimo savo asmeniu, drąsos parodyti save arba tiesiog būti taip, kaip mums gera, imame jaustis bejėgiais, negalinčiais kaip nors paveikti šio pasaulio arba priversti jo mus sureikšminti, saugoti.
Prie viso to prisideda galvojimas, jog be aplinkinių įvertinimo esame nereikalingi, jog turime tik tiek šviesos, kiek mus kas nors apšviečia. Taigi patenkame į užburtą ratą: save matome pilkomis spalvomis, o kad nebūtų labai sunku priimti tą vaizdą, pasakome sau, jog aplink esantis pasaulis dar pilkesnis ir nevertas to, kad dėl jo stengtumėmės.
Taip aš matau jūsų užstrigimą. Kurio „Kas aš esu?“, pakeisčiau į žvilgsnį į save „O kaip gi aš?“, „O apie mane ar kas nors pagalvos?“ Papuolus į tokią situaciją, žmones neretai skatinu sustoti ir nusisukti nuo savęs. Kaip toje V.V. Landsbergio pasakoje apie mėnulį ir saulę.
Pastaroji šviesos turėjo savyje ir ja dalinosi su kitais tiesiog, nes jai tai buvo smagu, nieko iš nieko nereikalaudama. Tuo tarpu mėnulis galėjo šviesti tik tuomet, kai saulė jį apšviesdavo. Ir jam jos teikiamos šilumos buvo vis mažai, vis nepakankamai. Ir jis nusiramino tik tuomet, kai gaunamą dovaną, nukreipė į kitus - naktį jūroje plaukiančius laivus, kad jiems rodytų kelią.
Taip ir žmonės, per ilgai galvodami apie save, ieškodami savęs, vis labiau ima klimpti į įsivaizdavimą, jog kažkas kitas yra atsakingas už jų laimę. Kiekvienas asmuo yra labai svarbus ir reikšmingas, tačiau savo paskirtį jis gali atrasti tik per kitus. Nuolankiai priimdamas savo dovanas ir dalindamasis jomis su kitais. Jūsų atveju, manau, būtų labai svarbu atrasti ne ką jums gali duoti pasaulis, o kaip jūs jį galėtumėte praturtinti, jam pasitarnauti ir taip savaime gauti dar daugiau šviesos.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
