Iš viso, bijau pradėt bet ką daryt, net elementarius darbus, o pradėjus save visuomet pasmerkiu nesėkmei. Net jei kažkas sekasi, atrodo, tarsi specialiai kažkaip pasąmoningai sugebu susigadinti savo reikalus.
Manau, kad ši mano keista problema prasidėjo vaikystėje. Tėvai labai keistai mane auklėjo. Nežinau, kaip buvo, kol dar neturėjau sesės, mažai prisimenu iš to laikotarpio, bet tik sesulė atsirado mūsų namuose, na, ir prasidėjo... Ne tik turėjau nuolat ją prižiūrėt, negalėdavau nei su draugais išeit, nei ką.
Visuomet turėjau tvarkyt jos daiktus ir kambarį, nes ji gi maža, ir nesvarbu, kad jai sukakdavo ir dešimt, ir penkiolika, ir net dvidešimt, ji visuomet buvo maža ir aš visuomet turėjau viską už ją daryti. Taip pat ir namų darbus - nepatikėsit, ne tik aiškint, bet ir daryt. Dėl to ji po to turėjo problemų su mokslais, nes priprato, kad už ją viskas padaroma.
Kadangi mama dienomis dirbo, o sesė „maža", tai ir visus namų ruošos darbus reikėjo atlikti: į parduotuvę, pietus virt, grindis plaut ir panašiai. Jei tarp mūsų su sese koks konfliktas (skirtumas tarp mūsų tik trys metai), visuomet aš kalta, nes skriaudžiu mažylę ir panašiai. Vėliau sesė tuo piktnaudžiaudavo, galėjo daryt, ką tik norėjo, nes aš vis tiek kaip be žmogaus teisių...
Kiekviename žingsnyje buvo problemos: sakykim, mano daiktus ji galėjo imt, kiek tik norėjo, laužyt ir panašiai, be jokio atsiklausimo. O aš net negalėjau jos pasiprašius kažko gaut, o nesiklausus tai turbūt būtų iš namų išvarę už tokį nusikaltimą. Dar blogiau, kad tėvai buvo visai neobjektyvūs mano atžvilgiu: jeigu ką padarau gerai, tai jie net nepastebi (o taip būdavo nuolat: pavyzdžiui, labai gerai mokiausi, o jiems nė motais. Gerai mokaus, reiškia nereikia eit į mano tėvų susirinkimus).
Bet, neduok Dieve, kažką suklystu, sakykim, sudaužau puodelį (gi netyčia), ar pametu pinigus, ar sukulu benešdama iš parduotuvės kiaušinius, tuomet, brol, laikykis... Na ir prasidėdavo rėkimas... Sužinodavau ko nežinojus: kokia aš bloga ir nieko nesugebu... Kartais ir į kailį gaudavau... Ir visad už nieką, bent jau man taip atrodydavo. Ir ko jie taip: atrodo, kad tas puodelis aukso vertės... Juolab užkrauna mažam vaikui plaut indus, na tai kam nepapuola kažko sukult...
Žodžiu, kaip gal supratote, namuose turėjau daugybę pareigų ir jokių teisių. Netgi teisės suklyst. Mano poreikiai tėvams neegzistavo. Turėjau tik lankyti mokyklą, prižiūrėt sesę ir tvarkyt namus. O kad norėčiau gal į kokį būrelį nueit, kažkuo įdomiu užsiimt, lavint savo gabumus, negalėjo būt nei kalbos. Sesė ir muzikos mokyklą lankė, ir krepšinį, ir su draugais į kiemą galėjo išeit, tik aš nieko.
Jei gaudavau kokių dovanų, visad turėjau su ja pasidalint arba net jai atiduot (niekaip negaliu pamiršt, kaip man padovanojo tokią nuostabią rožinę suknelę, bet turėjau atiduot sesei, nes, anot mamos, aš per stora ir man rožinė spalva netinka...). Jei ji gaudavo dovanų, tai dalintis su manim neprivalėjo, atseit, aš jau nemaža, turiu suprast (tik ką, nesuprantu).
Turbūt todėl pradėjau slapta nuo tėvų sau leisti kokių nors gyvenimo džiaugsmų: nusipirkdavau ledų, pabėgdavau iš pamokų pasivaikščiot po miestą. Net ir su draugais, jau kai paaugau, išeidavau susitikt slapčia, kad tik tėvai nepastebėtų. Su jais gražiai susitart, kad štai einu ten ir ten, grįšiu tada ir tada, neišeidavo, būtų aprėkę ir neišleidę. Aišku, aprėkdavo grįžus, bet būdavo verta.
Deja, šita pelenės pasaka neturėjo jokios laimingos pabaigos. Pabaigiau mokslus, pradėjau dirbt ir išsikrausčiau iš namų, kad nebegirdėčiau šitų mamos pasakojimų, kaip turiu sesei padėt tą, aną, kokia ji šaunuolė, kaip laimėjo kokį konkursą, o kaip aš visai blogą darbą turiu ir jokių konkursų nelaimėjau (na, būtų sudėtinga, gi ji pati manęs į muzikos mokyklą neleido, tai kaip man dabar laimėt?).
Rodos, jau pabėgau iš namų ir neturiu tos tiesioginės negatyvios įtakos, bet ką jūs galvojate, problemos niekur nedingo. Nesuprantu, kokiais būdais vis sugebu papulti į tokias situacijas, kur turiu dirbti daugiausiai, o algą gaut mažiausią, kur tenka dėt daug vargo ir pastangų, bet šlovė visad priklauso kažkam kitam.
Sąmoningai aš save vertinu gerai, tačiau kol mąstau. Kai tik reikalas prieina prie darbų, tuojau pat pasielgiu taip, tarsi ir iš vis savęs nevertinčiau ir negerbčiau, tarsi kiti būtų šeimininkai, o aš tik jų patarnautojas. Norėčiau kilt karjeros laiptais, nes galiu, moku ir esu atlikus tikrai sudėtingų užduočių, visą laiką padedu kolegoms ir panašiai. Tačiau net jei viršininkas ir užsimena apie tai, mane kaip koks velnias už liežuvio tempia pasakyt, „Na, ką jūs, aš neverta“...
Man kainuoja baisiausių pastangų nusipirkt sau kažką gražaus, nes atrodo, kad man čia per gerai, aš šito neverta. Kita problema, nemoku tvarkyt savo laisvalaikio. Nenuostabu, nes dar neseniai net nevartojau tokio žodžio laisvalaikis. Nežinojau, kas tai yra. Namuose turėjau tik daryt kažką, o jei padarydavau greičiau, gaudavau kitą darbą. Niekuomet negalėjau būt laisva, pailsėt.
Net iki dabar savo laisvalaikį kažkaip nesąmoningai užimdavau padėdama kitiems, darydama kažką, ko manęs paprašė, arba sėdėdama darbe. Norėčiau užsiimt kokiu hobiu, malonia veikla, gal mokytis dainuot, ar kažką tokio, bet labai bijau, tarsi neturiu teisės.
Taigi, ką man daryt? Tik nesakykite, kad pasikalbėt su kuo: šnekėjau apie tai su keliais žmonėmis, visi kažkodėl supranta, tik, kad noriu paskųst savo tėvus. Žinoma, aš manau, jie buvo neteisūs, bet jiems tada turbūt taip buvo patogiau. Bet, manau, kad praeities nepakeisi, ir jų taip pat.
O man aktualiau žinot, ką gi man daryt? Kaip išsipainioti iš savęs graužimo ir menkinimo voratinklio? Kaip pradėti daryti tai, kas man patinka, kaip įgyti pasitikėjimo? Kaip pradėti sau leisti, įpratinti save prie mažų gyvenimo džiaugsmų? Kaip nebijoti nesėkmės? Kaip išdrįsti ne tik duoti kitiems, darbui, bet ir imti iš jų? Kaip priversti save daryti tai, kas man malonu, ir nejausti kaltės? Ar įmanoma žmogui pačiam išsikapstyti iš tokios pelkės?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų laiškas ir vaikystės aprašymas tikrai primena pelenės istoriją. Bent jau tai, kaip jūs suvokėte savo vaidmenį tėvų šeimoje. Visgi labai svarbu, jog suprantate, kad kaltinti gimdytojus nėra pats efektyviausias būdas problemoms spręsti. Norint koreguoti savo patirtį, dar vaikystėje išmoktus elgesio modelius, nebesinešioti nuoskaudos už padarytą žalą, svarbu perimti atsakomybę nuo tėvų ant savo pečių. Apie tai ir kalbėsiu, reaguodama į jūsų situaciją.
Atsakant į gausybę jūsų klausimų, pradėsiu nuo ką tik paminėto žingsnio – suvokimo, kad nuo šiol esate pati atsakinga už savo gyvenimą, pasirinkimus, užsibrėžtus tikslus bei jų įgyvendinimą. Kiekvienas į savarankišką pasaulį išeiname su skirtingu bagažu. Žinoma, kuo jis skurdesnis arba pilnesnis skaudulių, tuo sudėtingiau pradėti žingsniuoti. Visgi įvardinimas, kad nuo šiol pati esate savo gyvenimo šeimininkė, yra būtinas norint, kad vaikystės patirtis ir bandymas visas nesėkmes priskirti tėvų elgesiui netaptų visa nulemiančiu veiksniu.
Jūs jau padarėte labai didelį žingsnį – išsikraustėte iš savo tėvų namų. Tai reiškia, kad padarėte pradžią atsiskyrimui nuo jų ir jų daromos įtakos. Vadinasi, net ir fiziškai galite pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip jį suprantate. Tai nereiškia, kad iš karto elgsitės priešingai, kitaip nei buvote įpratusi, o tiksliau įpratinta.
Pati puikiai įvardinote, jog ilgą laiką neturėjus laisvalaikio, negebėjus duoti sau išgyventi malonių akimirkų, sunku įvesti naujus įpročius. Tačiau tai nereiškia, jog neįmanoma. Pokyčiai dažniausiai reikalauja valios ir sąmoningumo.
Pabandykite kuo daugiau į tai įdėti protinio darbo ir stenkitės kiek įmanoma mažiau naudoti kaltinimų. Jūs žinote, kokia yra situacija ir iš kur ji. Vadinasi, jau dabar visa tai yra jūsų rankose. Pabandykite savo kasdienybėje įvesti tam tikras taisykles, šūkius, naujas nuostatas, kurios ilgainiui galėtų tapti gyvomis. Tarkime:
• Kartą per savaitę leisiu sau kokią nors pramogą. Esu to verta.
• Visi turi teisę klysti!
• Nesėkmė nereiškia, jog esu nevykėlė! Tai reiškia, jog turiu galimybę tobulėti.
• Išgirdusi kokį nors pasiūlymą, pirmiausia atsakysiu: „Leiskite kurį laiką pagalvoti”, vietoj to, jog iš karto imčiau gintis, jog esu jo neverta.
• Nuo šiol galiu sau leisti daryti tai, ko nedariau anksčiau: muzikuoti, piešti ir panašiai.
• Aš pati esu atsakinga už savo gyvenimą.
Šiuos teiginius galite koreguoti, mažinti, pildyti priklausomai nuo to, kas jums yra svarbiausia konkrečiu momentu. Juos galima užsirašyti ir pasikabinti matomoje vietoje, kad nuolatos regimi, jie taptų automatinėmis jūsų reakcijomis. Kiekvieną kartą suklupusi ir vėl grįžusi prie ankstesnio savo elgesio ir įsivaizdavimų, neliūdėkite. Pasinaudokite nauja nuostata, jog visi turi teisę klysti ir keliaukite toliau.
Kaip jau minėjau, pokyčiai nevyksta greitai ir be pastangų. Tam reikia nuolatinio sąmoningumo, gebėjimo išlaukti. Kita vertus, toks būdas labiau tinka savo elgesio, įpročių keitimui. Tačiau jis nedaug tekoreguoja santykį su tėvais, kol jiems nesugebėsite atleisti už nemokėjimą auginti dvi dukras.
Jei pirmuoju atveju darbą galite atlikti viena, tai atleidimas yra tas procesas, kuriam praverčia išorinis palydėjimas. Nereikėtų tikėtis, kad tai padarys draugai ar geri pažįstami. Jei norėsite santykį koreguoti iš esmės, pabandykite į pagalbą pasitelkti psichologą, dvasininką ar kitą šiuo klausimu kompetentingą asmenį, kuris jums padės atrasti problemos esmę, jos sprendimo kryptis ir palaikys tame kelyje.
Drąsos pasiimti savo gyvenimą sau.
Vaida
