Nors niekad to neplėtojau, nes paprasčiausiai buvau nesuprasta savo šeimoje. Iki 26 metų keliavau, gyvenau užsienyje, atrodė, įkvėpimas laukė už kiekvieno kampo. Lietuvoje dirbau kūrybinėje įmonėje, kur ėmiau rašyti beveik profesionaliai.
Nebijojau rodyti savo darbų, ir nors nei knygos išleidau, nei filmo nufilmavau, tai neužgožė mano noro kurti.
Šiandien dirbu finansinėje institucijoje, nes iš kūrybos nelabai pragyvensi. Ir nuo to laiko, kai palikau kūrybinį darbą, neparašiau nei sakinio. Krito savivertė. Atrodo – o kam ta mano rašliava, mano nuomonė ir mano idėjos rūpi? Na, ir kas, kad turiu ką pasakyti – šiandien pasisako kiekvienas, tai kam įdomi mano nuomonė?
Pasidariau dar jautresnė kritikai ir pastebėjau, kad nors turiu savo nuomonę, paprasčiausiai vengiu ginčų ir sutinku su bet kuo, ką sako kiti, arba iš viso tyliu. Skaitau daug mažiau ir dėl to save graužiu. Vaizduotė visiškai nebeveikia ir tapau kažkokia skeptiška realiste. O taip norėtųsi pabaigti pradėtą rašyti knygą, ar perskaityti įdomų trilerį.
Kartais jaučiu, kaip tiesiog netveriu viduje – taip reikia kūrybiškai išsilieti, bet neturiu nė vienos idėjos, arba vėlgi – manau, kad jos kvailos ir niekam nereikalingos. Paimu pieštuką į rankas, nubrėžiu liniją lape ir jį padedu. Jaučiu, kad praradau save ir mano naujasis „aš“ man labai nepatinka. Kas man yra ir kaip pakeisti šitą būseną? Kai pagalvoju apie grįžimą prie kūrybinio darbo – manau, kad nesu tam gera ir tinkama…
Atsako psichologas Arūnas Norkus
Atsakymą į Jūsų laišką pradėsiu alegorija. Įsivaizduokit, kad vandenynu plaukia laivas. Jo kompasas sugedęs ir faktiškai niekas iš esančių laive – nei kapitonas, nei jūrininkai – nežino, kur, kokia kryptimi iš tiesų laivas plaukia. Nepaisant to, kapitonas duoda įsakymą atlikti laive įvairius darbus: perdažyti kajutes, nušveisti turėklus, nublizginti durų rankenas, o senas ir nusitrynusias pakeisti naujomis.
Kokui liepia pagerinti maisto davinį ir kas antrą dieną pateikti įgulai vakarienei tortą. Jungai įsako išmokti dainų ir vakarais spalvotomis lemputėmis iliuminuotoje kajutkompanijoje dainuoti karininkams. Iš pažiūros, laive turėtų vyrauti ramybė, gera nuotaika ir pasitenkinimas. Tačiau po kurio laiko įgulos nariai pradėjo pyktis tarpusavyje, karininkai iškoneveikė prastai dainuojantį jungą, o visiems įkyrėjusį saldų tortą paleido kokui į veidą.
Alegoriją apibendrina pora klausimų: ar teisingus pakeitimus įsakė atlikti kapitonas? Ar pasiklydusiam vandenyne laivui svarbiausias dalykas yra jo atnaujinimas ir geras įgulos maitinimas?
Turbūt atsakysite, kad svarbiausia šitoje situacijoje – nustatyti tikslią laivo buvimo vietą ir pasukti jį reikiama kryptimi. Juk tik tokiu atveju jis atplauks ten, kur turi atplaukti.
Lygiai taip ir gyvenime – pirmiausia reikia suvokti, kas aš esu ir ko noriu iš gyvenimo. Priešingu atveju nežinosite, kur perkate gyvenimo bilietą ir kur nukeliausite.
Kaip atrasti atsakymą į pagrindinį egzistencinį klausimą? Save pažinti yra sunku ir skausminga. Lengviausia apie save pasakyti, pasižiūrėjus į veidrodį. Pažvelgei – ir jau žinai: aha, aš esu moteris, tokio tai ūgio, svorio, tokios akių ir plaukų spalvos. Prisiminusi savo praeitį, galite dar pridurti: mėgstu ir galiu rašyti, piešti, kurti – nes dažnai tai darėte. O toliau? Kas Jūsų viduje? Kokia esate iš tiesų? Kokia Jūsų gyvenimo misija?
Skeptikai gali paprieštarauti: o kam gi reikalingi šitie atsakymai, kodėl mes turėtume vargti, ieškodami į juos atsakymo. Argumentas labai paprastas. Mūsų materialiame gyvenime kiekvienas daiktas turi savo instrukciją. Štai nusipirkote išmanųjį telefoną – ir kartu su juo gaunate rašytinę instrukciją, kaip juo naudotis. Nusipirkote televizorių – ir vėl į pirkinį įeina gana stora knygelė su naudojimo nurodymais. O kaipgi su mūsų gyvenimu? Iš kur mes galime žinoti, kaip reikia gyventi, kaip teisingai naudoti kažkieno mums suteiktą dovaną – būti šiame pasaulyje? Atsakymo nėra – jį turime atrasti patys, nes tik tokiu atveju mes galėsime būti pačiais savimi, tik tokiu atveju gyvensime savo tikrąjį, ne nuo kitų nusižiūrėtą gyvenimą.
Kas atsitinka, jei atsakymo į klausimą nerandame? Kyla keistas pojūtis, panašus į nepasitenkinimą. Jis vis stiprėja, ir mes suprantame, jog mus apėmė nerimas. Jis pasireiškia ir išoriškai, ir viduje. Jūs savo laiške puikiai apibūdinote to nerimo požymius. Negalėjimas kažko daryti, jautrumas kritikai, savivertės smukimas – tai išorinės nerimo apraiškos. Vidinės – įtampa, nepasitenkinimas gyvenimu, pojūtis, kad einate ne ten ir t.t. Tai signalai, rodantys, kad galbūt pasukote ne ta kryptimi.
O kaip suprasti, kad atsakymą aptikote? Padidėja energingumas, norisi džiaugtis tuo, ką darome ir kiekviena gyvenimo akimirka. Atsiranda anksčiau nebūtas pasitenkinimas gyvenimu ir pačiu savimi. Ateina finansinė sėkmė.
Visi mes esame mokiniai. Gyvenimas nuolat mums duoda pamokų, kurias turime išmokti. Priimkite savo dabartinę gyvenimo situaciją kaip pamoką, išsianalizuokite ir atrasite atsakymus į savo klausimus.