aA
Ne tik darbe, bet ir daugelyje kitų veiklos sferų būtent nepasitikėjimas savimi dažnai tampa viena svarbiausių mūsų nesėkmių priežastimi. Dėl jo mes ilgai vis nepradedame ar iš viso nepadarome to, ką galėtume ir norėtume padaryti, ir ko kiti tikisi iš mūsų.
Pasitikėk savimi!
Pasitikėk savimi!
© Corbis
O kai galiausiai ryžtamės, nors ir dvejodami ar baimindamiesi, neretai viską atliekame su sunkiai paaiškinamu įniršiu, kategoriškumu ar net pykčiu.

Tų dvejonių, nerimo ir nepasitikėjimo savimi kiti paprastai nemato, o štai pyktį ir kategoriškumą – taip. Ir tuomet sako: „Jis pernelyg pasitiki savimi!“. Todėl kai apibūdindami nepasitikėjimą savimi vardijame: „per mažas“, „objektyvus“ ir „per didelis“, į štai tą „per didelį“ reiktų žiūrėti atsargiai – jis neretai slepia kaip tik didelį nepasitikėjimą savimi.

Be abejo, visa tai stipriai veikia ne tik mūsų veiklos rezultatus, bendravimą su kitais žmonėmis, bet ir savęs vertinimą, savigarbą ir, žinoma, savijautą – ir psichologinę, ir fizinę.

Bet kas gi per jausmas yra tas nepasitikėjimas savimi? Galbūt galvojate, kad jei žmogus nežino, neišmano kurios srities, tai, natūralu, ir nepasitiki savo jėgomis toje sferoje. Deja, taip nėra – šiuo atveju tai būtų tai, ką vadintume objektyviu savo galimybių vertinimu. O tai, ką vadiname nepasitikėjimu savimi ar pasitikėjimo savimi trūkumu – tai nėra susiję su realiais gabumais, žiniomis ar įgūdžiais ar bent jau tiesiogiai nėra nulemta jų trūkumo.

Su kuo tai tuomet susiję, ir – kas gi tai nulemia? Nagi, pagalvokime...

Štai daugeliui pažįstama situacija: įmonė, kurios administratorė esate, skelbia vidinį konkursą naujai įsteigtoms personalo vadybininko pareigoms užimti. Jūs dirbate čia jau seniai, esate puikiai susipažinusi su įmonės struktūra, iki šiol pati tvarkėte nemažą dalį personalo dokumentų. Akimirką pagalvojate, kad tai jus vilioja.

Bet labai greitai „įsijungia“ protas, kuris „pastato į vietą“ – jis tiesiog primena: jokių eksperimentų, kol nebūsi tikra, kad pasiseks. Arba – kažkas panašaus į devynis (o gal dar geriau – devyniasdešimt devynis) kartus pamatuok, dešimtą kirpk.

Kas gi čia nulėmė tai, kad pritrūko pasitikėjimo savimi surizikuoti ir pabandyti? Žinių trūkumas? Patirties nebuvimas? Ar požiūris į riziką ir įsitikinimas, kad eksperimentuoti pavojinga?

Dėl visko kalčiausios mūsų mintys, tiksliau - tai mūsų įsitikinimai aplinkos, sėkmių ir nesėkmių, savęs paties ir dar daugelio kitų dalykų atžvilgiu.

Labai dažnai pradėjus kalbėti apie įsitikinimus, požiūrius bei vertybes norisi tuojau pat imtis ieškoti atsakymo į klausimą: o kas gi nulėmė tokius mano įsitikinimus? Po šiuo klausimu neretai slepiasi kitas: tai kas gi kaltas dėl tų mano įsitikinimų? Todėl, kad neįsiveltume į ilgas ir painias paieškas, susitarkime kol kas atidėti šį klausimą į šalį.

Imkimės kito, taip pat nė kiek ne mažiau svarbaus: kas būtų tas, kas galėtų valdyti mano mintis ir įsitikinimus, taip pat ir esant reikalui juos keisti? Kaip tai kas, sakysite, žinoma, pats – aš pats!

Juk kad galėtum ką nors keisti ar tiesiog valdyti, pirmiausiai turi žinoti, ką turi. Todėl imkim ir pažiūrėkim, ką turim. Kitaip sakant, pasidarykim savo minčių ir įsitikinimų „reviziją“.

Jei tą darbą nusiteiksime daryti ne paviršutiniškai, gali užtrukti ilgokai – juk dalis mūsų įsitikinimų gali būti (o dažniausiai taip ir būna) užsislaptinę... Todėl leiskime sau nebaigti šios užduoties vienu prisėdimu, o geriau grįžkime prie to nuolat – kaip kad geras ūkininkas kasryt apeina savo valdas.

Kas mėgstate viską užsirašinėti ir žymėtis popieriuje – darykite tą ir dabar. Kas pasikliaunate savo atmintimi – „susidėkite“ ten ir šiuos savo atradimus. Pradėkime nuo bandymo suformuluoti taip vadinamą savo gyvenimo credo.

Turite išsakyti aiškią ir konkrečią mintį – tarsi šūkį ar idėją, kuria vadovaujatės daugelyje gyvenimo situacijų, kuri jums labai patinka, ir kurią – jūs norėtumėte – žmonės susietų su jumis.

Po to išvardinkite kitus, jūsų manymu, svarbius įsitikinimus, kurių laikotės. Tai gali būti, pavyzdžiui, patarlės, kurias mėgstate. Atkreipkite dėmesį į tai, kad patarlių turime daug, ir kad daugelis jų turi „porininkes“, akcentuojančias kone priešingus dalykus, pavyzdžiui, „ką pradėjai, tą ir baiki“ ir „gera pradžia – pusė darbo“. Pagalvokite, kuria iš jų dažniau vadovaujatės.

Taip pat kiekvienas mes turime mėgstamų posakių, kuriuos ir mes patys, ir visi mūsų pažįstami gerai žino. O juk tai ne šiaip nieko nereiškiantys žodeliai, tai – smulkios, bet stipriai veikiančios programėlės, valdančios daugelį mūsų veiksmų, nuotaikų ir būsenų.

„Nieko nepadarysi, nieko nepadarysi – kaip jau yr, taip ...“ – taip skatiname save susitaikyti su aplinkybėmis ir jų reikalavimais.

„Nagi ne aš būsiu, jei ...“ – o štai taip grėsmingai puolame tas aplinkybes.

Kalbant apie įsitikinimus, labai svarbūs yra mūsų pačių kažkada padaryti atradimai. Labai dažnai tokius atradimus padarome dar vaikystėje, ir po to juos tarsi nešiojamės su savimi visą laiką.

Prisimenu, būdama gal penkerių, važiavau su tėvais automobiliu. Mama pamatė gandrą, tupintį lizde, ir labai norėjo man jį parodyti: „Žiūrėk, na, gi ten“. O aš jo niekaip nemačiau... Tuo tarpu automobilis nelėtindamas greičio važiavo toliau. Matyt, gelbėdamasi nuo nesėkmės (juk negaliu pamatyti!) labai rimtu balsu pasiaiškinau: “Kas ką mato – tas tą žiūri”, ir demonstratyviai daugiau nė nebesistengiau pamatyti to gandro. Tuomet visi labai juokėsi ir dar ilgai primindavo man tuos mano žodžius. Gal todėl įsiminiau juos ir aš.

Tokie mūsų pačių padaryti atradimai nebūtinai turi būti suformuluoti taip trumpai ir aiškiai lyg patarlės. Kartais tiesiog iš kokių nors nutikimų ar patyrimo pasidarome tam tikras išvadas, kurios tuo metu mums pasirodo labai svarbios, ir todėl jų stengiamės laikytis ir vėliau.

Kad būtų aiškiau, papasakosiu dar vieną vaikystės prisiminimą. Tuomet šventėme mano gimimo dieną, ant stalo buvo, žinoma, ir tortas. Gražus - papuoštas kremo gėlytėmis, lapeliais ir šokoladiniais mezginėliais... Labai norėjosi jo paragauti, o labiausiai viliojo tie papuošimai. Bet tortas turėjo būti desertui. Taigi, tik tuomet, kai jau buvau visko prisiragavusi ir toli gražu nebe alkana, gavau didelį gabalą to išsvajoto torto.

Jei jau tortas, kaip vertingiausias šventės patiekalas, laikomas pabaigai, pamaniau, tai kremo gėlytės su šokoladu, riešutėliais ir skaidriais marmelado gabaliukais, kaip svarbiausioji torto dalis, turi būti laikomi pačiai pabaigų pabaigai. Todėl parverčiau torto gabalą ant šono ir pradėjau jį valgyti nuo „prasčiausios“ biskvitinės dalies.

Ir koks galiausiai buvo mano nusivylimas, kai visų tų gražiųjų pabaigai laikytų skanumynų paprasčiausiai nebeįstengiau suvalgyti! Buvo skanu ir nebeskanu tuo pat metu, iš nuoskaudos dėl susigadinto gimtadienio apsiverkiau, ir tuomet nusprendžiau – daugiau niekada nepasilikinėsiu labiausiai trokštamų dalykų pabaigai.

Nuo to laiko tortą valgau pradėdama nuo viršutinės ar kitos skaniausiosios dalies ir labai mėgstu nurinkti papuošimus bei apdalinti jais aplink esančius vaikus dar prieš jį supjaustant, jei tik aplinkybės leidžia. Negana to, pastebėjau, kad ir visa kita stengiuosi daryti taip pat, gal dėl to ką nors taupyti ateičiai man nelabai išeina...

Štai tokie pasiaiškinau ir nusprendžiau yra vieni stipriausiai veikiančių mūsų įsitikinimų, tik, skirtingai nuo posakių, juos gali būti sunkiau atrasti, nes jie mėgsta „pasislėpti“.

Kažkas panašaus į įsitikinimus yra ir pažadai – ir mūsų pačių duoti sau ar kitiems, ir kitų mums duoti. Svarbiausia – jei jais patikime. Juk net neapgalvotai išsprūdęs toks pažadas, o jis gali būti ir „geras", ir „blogas“ - įsipareigojimo, grasinimo, prakeiksmo ar įžadų pavidalu, duotas sau, dievams, likimui ar kitam žmogui, kartais net ne tikrovėje, o tik vaizduotėje, toks pažadas – net ir pamirštas (o dažniausiai, beje, taip ir nutinka) – veikia tarsi nesąmoninga programėlė, ir, atėjus laikui, pamatome, kad jis padarė savo darbą.

Prieš daugelį metų, kai mano sūnus dar nebuvo gimęs, ir kai tik bandžiau spėlioti, ar tai bus berniukas, ar mergaitė, kartą sufantazavau ir savo vaizduotėje „pamačiau“ du labai aiškius ir ryškius „filmukus“: jei tai bus mergaitė, ją „mačiau“ mažą ir puošiau kaip lėlę, jei berniukas – jį įstengiau „matyti“ tik jau didelį, už save aukštesnį, ir mes kartu stovėjome kažkokiame laive – atseit, keliavome po pasaulį.

Šitą savo fantaziją pamiršau, ir prisiminiau ją tik visai neseniai, begrįžtant iš vienos atostogų kelionės, mat nuo tada, kai sūnui suėjo keturiolika, pamėgome pakeliauti dviese. Tąkart juk iš tiesų plaukiojome laivu, ir jis jau buvo puse galvos aukštesnis už mane... Kaip aš galėjau visa tai numatyti iš anksto? Žinoma nenumačiau, greičiau priešingai – aš visą laiką pasąmoningai norėjau, kad taip būtų ir todėl, nors sąmoningai ir neplanuodama, to ir siekiau.

Gali atrodyti, kad tokie pažadai veikia tarsi koks burtas. Bet gal burtažodžių esmė tame ir yra: pasakiau – pats patikėjau ir/ar kiti patikėjo – užbūrė (suveikė)? Jei taip, tuomet mes visi daugiau ar mažiau esame burtininkai... Deja (o gal kartais kaip tik – laimei) paklūstame ir kitų burtams. Toks svarbaus asmens ištartas burtažodis, pavyzdžiui „Tu – visiškas kvailys!“, ištartas tokiu laiku ir tokiomis aplinkybėmis, kai negalėjote nepatikėti, gali veikti daugelį metų.

Lygiai taip pat stipriai gali veikti ir dažnai sau pačiai sakomas panašus „kasdienis“ burtažodis, kartojamas nutikus mažiausiai nesėkmei – išbėgus pamirštai kavai, palikus namuose įjungtą lygintuvą ar nerandant, kur pasidėjote ką tik atspausdintą dokumentą: „Kvaiša, aš juk - visiška kvaiša!“.

Sudėję į krūvą visus savo atrastus įsitikinimus, jau turime daug. Bet tai – dar ne šios revizijos pabaiga. Dabar reikia įvertinti kiekvieną tokią „minčių programą“, ko ji verta. Kitaip sakant – atsakyti į klausimą, iškeltą ties kiekviena jų: „Ar tai padeda man? Ar taip galvodamas aš tampu toks, koks ir noriu būti?“.

Jei imate abejoti, pabandykite pažaisti tokį žaidimą – išsirinkite keletą jums patinkančių grožinių knygų ar filmų herojų, ir labai aiškiai įsivaizduokite juos visus susirinkusius viename kambaryje. Tą kompaniją galite papildyti ir įsivaizduojamais savo iš tiesų pažįstamais žmonėmis – pavyzdžiui, mėgiamais sportininkais, politikais, taip pat ir kaimynai ar bendradarbiais.

Svarbiausias visų šių „svečių“ parinkimo kriterijus turėtų būti – kiek jie man imponuoja, ir - ar norėčiau būti taip pat savimi pasitikintis, kaip jie. Dabar, kai jau matote juos visus prieš save, pamėginkite priskirti jiems savo įsitikinimus. Na, ir kaip – ar jie galėtų galvoti taip, kaip manote jūs? Tegu jūsų vaizduotėje jie garsiai ištaria jas. Ką jie pasakytų apie tokias mintis? Gal jie jas pakeistų? Kaip?

Štai taip atėjome prie išvados, kad įsitikinimus ir mąstymo būdą galima keisti. Kartais tai padaryti lengviau turint tą „gerąjį“, arba - pavyzdinį, variantą. Jį galime tarsi nusikopijuoti nuo tų žmonių ar literatūrinių herojų, kurie mums patinka. Bet galime „susikurti“ ir patys. O tam reikalingų idėjų pasisemti rastume daug kur.

Štai keletas tokių galimų šaltinių:

NLP (neurolingvistinis programavimas) - jis atsirado kaip tam tikra psichoterapijos kryptis, tačiau jo metodai ir principai pasirodė besą tokie universalūs, o svarbiausia – lengvai pritaikomi praktikoje, kad jis imtas taikyti įvairiausiose srityse, taip pat ir versle, mokymuose bei individualiose asmenybės tobulinimo programose.

NLP metodai skirti padėti žmonėms išmokti sėkmingai spręsti savo problemas. Tačiau dabar, kai kalbame apie savo minčių ir įsitikinimų reikšmę, mums įdomiausi yra ne patys metodai ir praktiniai pratimai, o NLP specialistų taip vadinamos pagrindinės NLP prezupozicijos, arba – pagrindiniai teiginiai (įsitikinimai, nuostatos), kuriuos turi tiesiog priimti ir be kurių, kaip teigia NLP, visos jų rekomenduojamos technikos (o apie jas – sekančiuose šio cikklo straipsniuose) gali ir neveikti.

Dar daugiau – įsisąmoninus šias pagrindines nuostatas, jokių specialių technikų taikyti gali iš viso nebeprireikti, nes jau pats pasikeitęs mąstymo būdas padarys savo. Kas gi tai per stebuklingos idėjos?

Čia – tik keletas jų:

Pirmiausiai: žemėlapis – tai ne tas pats, kas teritorija. Tai, kaip mes įsivaizduojame mus supantį pasaulį (arba – kaip „piešiame“ jo žemėlapį) yra tik šio pasaulio atspindys, bet nėra pats pasaulis (teritorija). Tą pačią teritoriją gali vaizduoti daugybė skirtingų žemėlapių: spalvoti ir ne, su paveikslėliais, grynai schematiški, dideli, maži, politiniai ar fiziniai ir t.t.

Tai reiškia, kad  nei vienas gyvenimo credo nėra ir nei negali būti vienintelis teisingas, ir kad jokie žmonių įsitikinimai neatspindi visos tiesos, o tik parodo ją tarsi pro mažytį plyšelį. Jei tik galėtume pažvelgti pro kitą plyšelį, pamatytume visai ką kita.

Patogu turėti žemėlapį – išsitraukei, parodei praeiviui, ir jis jau gali tau paaiškinti, kur esi. Ypač lengva susikalbėti tuomet, kai visi aplink naudojasi vienodais žemėlapiais – tarsi ta pačia kalba (ta galėtų būti ir ta pati mada ar ta pati karta). Taip, žemėlapiai labai patogus dalykas, tik jei užmiršti, jog tai tėra viso labo tik ženklai, netenki galimybės pamatyti daugiau – tai, kas šiame, tokio tipo žemėlapyje paprasčiausiai nepažymėta...

Antra svarbi mintis: nėra nesėkmių, yra tik grįžtamasis ryšys. Vadinasi, buvo nueita ne tuo keliu, reikia grįžti ir bandyti dar kartą. O nesėkminga patirtis tėra tik informacija, kuri gali būti naudinga.

Trečia: visada, kai reikia rinktis, mes pasirenkame patį geriausią variantą, kokį tuo momentu tik galime rasti. Ši NLP nuostata sako, kad kiekvienas žmogus stengiasi pasielgti taip, kaip jam atrodo geriausia (remiantis jo žemėlapiu ar – „žiūrint iš jo bokštelio“), todėl – nėra blogą valią turinčių žmonių, yra tik skirtingi žemėlapiai. O jei jūsų žemėlapyje tėra pažymėti du keliai, tai dar nereiškia, kad realioje vietovėje negalima rasti dar dešimties keliukų ir takelių...

Ketvirta: visata yra palanki žmogui, ir ji pilna neišnaudotų resursų. Galimybių visada yra. Tereikia jas pamatyti...

Lygiai taip pat - kiekvienas mes savyje taip pat turime gausybę resursų – pakankamai tam, kad pasiektume tai, ko norime. Tereikia imti jais naudotis.

Todėl Jei kas nors gali tai padaryti, vadinasi, galiu ir aš. Jei tik yra žmogus, turintis tam tikrų įgūdžių, reiškia, galiu juos įgyti ir aš. Belieka pastangų klausimas.

Jei jums labiau priimtina atrodo ne vakarietiška praktinė psichologija, o rytietiška filosofija, pastebėsite, kad budizmo propaguojamos mintys sako kone tą patį:

* Jei nori suprasti tiesą, neįsitverk savo nuomonės. Palik protą būsenoje, kuri vadinasi „iki mąstymo“. Nes kai mąstome, visų mūsų protai yra skirtingi, o prisirišimas prie savojo proto kuria karmą, kurią tik tu pats gali pakeisti – keisdamas savo mąstymą.

* Nėra amžinos kaltės, tėra klaidos, kurias galima ir reikia taisyti. (Ir, kaip teigia budizmas, tai darome atgimdami daugybę kartų)

* Kai sustabdai savo protą ir nustoji mąstyti, visa aplinka – vėjas, medžiai, vandens čiurlenimas, šunų lojimas... – visa tampa geranorišku tavo mokytoju. Tik atverk akis ir įsiklausyk.
Ne vien budizmo teiginiuose galite rasti įdomių sau dalykų, padedančių įgyti pasitikėjimo savimi.

Įdomi ir, pavyzdžiui, senovės Meksikos dykumų gyventojų toltekų išmintis (lietuviškai apie ją galite rasti Don Miguel Ruiz knygoje „Keturios toltekų išmintys“). Anot jos, svarbiausia, norint išlikti savimi, yra:

1.Nenusidėti žodžiais. Tai reiškia – sakyti tik tai, ką norite pasakyti, kalbėti sąžiningai, vengti žodžių, nukreiptų prieš save ir neapkalbinėti kitų. Nes žodis turi didelę galią.

2.Nepriimti nieko asmeniškai. Nes tai, ką daro kiti, yra jų pačių tikrovės projekcija, ir tai neturi nieko bendra su jumis. Būdamas atsparus kitų žmonių nuomonėms ir veiksmams, netapsite bereikalingos kančios aukomis.

3.Nedaryti prielaidų. Bendraukite aiškiai – užduokite klausimus, sakykite tik tai, ką norite pasakyti, taip išvengsite nesusipratimų.

4.Ir visada darykite visa, kas įmanoma tomis aplinkybėmis.

Jei pasitikėsite savo nuojauta, ji padės atsirinkti iš šių teiginių vieną ar kelis, kurie jums dabar būtų reikalingiausi. Perskaitykite juos dar kartą. Ir dar. O dar geriau – jei juos prisiminsite keletą savaičių kasdien, pavyzdžiui begeriant rytinę kavą, ir paskirsite jų ir savo santykio su jais apgalvojimui tas kelias ramias minutes.

www.lokada.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po Ispanijos mokslininkų atradimo COVID-19 pandemijos istoriją teks perrašyti iš naujo? (123)

Jeigu pasitvirtins tai, ką dar nerecenzuotame straipsnyje neseniai aprašė ispanų gydytojai,...

Automobilių mokestis gali įnešti pokyčių: perspėja dėl apgavysčių, dalies žmonių laukia du keliai (149)

Lietuvoje nuo liepos 1 dienos pradėjo galioti automobilių registracijos mokestis – jį reikės...

Šventinę dieną verta pasiimti skėtį (12)

Sekmadienio dieną lietaus bus mažiau, lis tik trumpai, didžiausia tikimybė prognozuojama...

Pasiturinčios vilnietės pažintis su užsieniečiu baigėsi skaudžia tragedija: prieš mirtį patyrė ypatingas kančias (273)

Vilniuje įsikūrusiai apartamentų nuomos bendrovei ir paplūdimio sporto šakų centrui vadovavusios...

Sirijos diktatoriaus šeimoje prasidėjo karas (147)

XX a. trečiajame dešimtmetyje Ali Sulaymanas al Wahhishas gavo pravardę Al Assadas, arba Liūtas,...

Netoli Vilniaus – laimės terapija tarp gyvūnų: vykdami čia nedarykite vienos klaidos (25)

Dubingių žirgyno pristatinėti tikrai nereikia – visi jį žino, tik ne visi yra buvę. Klausiu...

Šašlykai – baisi nuodėmė sveikatai? Jei atsiminsite kelias taisykles, galėsite valgyti be sąžinės graužaties (115)

Šašlykai – daugumos lietuvių labai mėgstamas, vasariškas ir... kartais netgi pavojingas...

Svarbesnis nei bet kada: nukraujavusių „Pacers“ viltys – į galingą Sabonio žaidimą (22)

Dvidešimt dviem NBA klubam ruošiantis artėjančiam 2019-20 metų sezono pratęsimui viena iš...

Grybavimo sezonas – kas jau dygsta ir kiek per valandą gali uždirbti patyręs grybautojas kokie miškai grybingesni – Lietuvos ar Lenkijos (58)

Apie grybavimo sezoną kalbamės su Valdu Kaubre, Valstybinės miškų urėdijos vadovu, gamtininku...

|Maža didelių žinių kaina