Lyg ir nėra aiškios, konkrečios priežasties, o jeigu ir yra, ji neatrodo tokia didelė, reikšminga, kad šitaip sujauktų savijautą ar apskritai gyvenimą...
Kūnas siunčia signalus
Nerimas – neatsiejama žmogiško patyrimo dalis, tačiau kartais jo būna tiesiog per daug, jis ateina kaip panika, siaubas, priepuolis ar dvasinės pusiausvyros sutrikimas. O kartais tai būna įkyrios, nerimastingos, pasikartojančios ir visiškai neracionalios mintys: ar tikrai užrakintos durys, užsuktas čiaupas, ar važiuojant automobiliu nenuleis padangos, ar bute neįvyks gaisras, artimieji nesusirgs sunkia, nepagydoma liga ir pan.
Nerimas turi savo somatinę išraišką – fizinius kūno simptomus, kurie gali atitikti sunkios fizinės ligos požymius. Tai dusulys, smaugimo, krūtinės spaudimo jausmas, skausmai širdies plote ir tachikardija, kąsnio kakle jausmas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Rečiau dažnas šlapinimasis, kūno raumenų tonuso pakitimai: staiga jis išnyksta ir žmogui pakerta kojas arba apima nervinis drebulys, tirpsta oda ir galūnės, užplūsta šalčio ir karščio bangos ir t. t. Jei kada jautėte ką nors panašaus, greičiausiai tai susiję su jausmais, slypinčiais „už užuolaidos“.
Įpratome ignoruoti
Psichikos darbą galime palyginti su teatru. Jame yra ryškiai apšviesta scena, traukianti dėmesį, užkulisiai, sėdintys salėje žiūrovai ir t. t. Scenoje vyksta veiksmas, vaidinamos pjesės ir įgyvendinami mūsų gyvenimo scenarijai. Tik aktoriai čia dažniausiai yra jausmai, išgyvenimai ir būsenos. Scena traukia dėmesį, o nereikalingi jausmai nukišami „už užuolaidos“.
Sakote, kad jums taip nėra? Viską ir visuomet aiškiai žinote ir suvokiate, ką ir dėl ko darote gyvenime, kur einate, ką kalbate ir visa kita? Kas čia per paistalai apie kažkokias užuolaidas, susierzinsite jūs.
Iš tiesų mes visi turime kažką, į ką išmokome nekreipti dėmesio ar net gyventi lyg to visai nėra. Kiekvienas jau iš savo šeimos, iš vaikystės atsineša rinkinį tokių išgyvenimų ir būsenų, kurių įprato nerodyti kitiems, o sunkesniais atvejais taip stipriai nerodyti, kad ir patys pamiršo, jog tokie iš viso egzistuoja.
Panika, siaubas, išgąstis, pyktis, seksualinis jaudulys, bejėgiškumas, įniršis, baimė būti atstumtam ar vienišam, troškimas sunaikinti konkurentus – tai tokie jausmai, kurių nenorėtume jausti, suprasti, išgyventi. Jie priklauso „neliečiamų“ arba „išstumtų“ jausmų kategorijai, kurių taip norisi nejausti.
Ar pavyks pagauti džiną?
Mūsų psichikoje šie jausmai dažniausiai laikomi už tam tikros užuolaidos, paslėpti, tačiau ne visai. Jų nenorime matyti, bet tam tikrą ryšį su jais vis dėlto galime turėti.
Na, jei ir nesimato, tačiau paslėpta negiliai: kai jie pradeda nerimti, triukšmauti, rėkauti, trypti kojomis ar kaip nors kitaip apie save praneša, mes imame jausti nerimą, gal baimę ir ypač nenorą, kad kas nors pasikeistų. Neduok Dieve, jie išlįs iš užuolaidos – sujauks taip seniai nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Panašiai nutiktų, jei žmogus iš gatvės staiga atsidurtų ryškiai apšviestoje teatro scenoje – juk sugriautų visą spektaklį ir būtų taip gėda, pikta ir nejauku!
O kodėl gi tos neigiamos emocijos negalėtų taip ir likti už tos užuolaidos? Na, tiesą sakant, negalėtų dėl dviejų svarbiausių priežasčių.
Pirma, ilgai laikomi atskirti nuo realybės stiprūs išgyvenimai pasikeičia, jie „sulaukėja“ – tampa neatpažįstami, nekontroliuojami, o žmogaus gyvenimui ima trūkti svarbių spalvų, jis nusenka ir tampa nuobodus, pilkas.
Antra, kad ir kaip nesinorėtų, bet gyvenimas sudėtingas, kelia pačių įvairiausių emocijų, todėl užuolaida yra nepatikima – gyvenimo vėjai ją nuolat pakelia ar bent jau banguoja, štai tada į sceną išsiveržia laukiniai ir nekontroliuojami išgyvenimai... Dar ne blogiausias variantas, jei tą ištrūkusį džiną pavyksta sugauti ir uždaryti panikos atakos butelyje.
Jausminių ryšių matrica
Kartais būtent panikos atakos rodo susiklosčiusią ribinę gyvenimo situaciją, kad žmogus žūtbūt stengiasi gyventi nematydamas ir nejausdamas to, kas yra neišvengiama realybė, ir tai panašu į bandymą paneigti realybės principus ir rėmus. Panašiai kaip žuvis bandytų iššokusi iš vandens įrodyti, kad ji gali egzistuoti ore.
Tik šiuo atveju kyla noras paneigti kažką labai svarbaus, susijusio su reikšmingais santykiais. Juk mes gimstame, gyvename ir judame šeimose, bendruomenėse, grupėse – visoje sudėtingoje ir persipynusioje tarpasmeninių jausminių ryšių matricoje, kaip savotiškoje gyvybinėje mus saugančioje ir maitinančioje terpėje. Jei bandome ją paneigti ir iš jos išsiplėšti, siela reaguoja taip, lyg ją statytume į mirtiną pavojų.
Kaip kompromisas
Kuo garsiau ima reikštis ir triukšmauti nepageidaujami išgyvenimai, nukišti už užuolaidos, tuo sparčiau privalo vykti veiksmas pagrindinėje scenoje, kad žiūrovai nesusigaudytų, kokia yra tikroji padėtis.
Šiuo atveju baimė dėl sveikatos ir įsitikinimas, jog ištiko „širdies smūgis“, nustelbė kitus ne mažiau stiprius išgyvenimus: gundymą, erotinį flirtą, gal net įsimylėjimą ir agresyvų troškimą atkeršyti vyrui.
Panikos ataka kaip kompromisas leido Rūtai ir ateiti į pasimatymą, ir kartu jo išvengti. Ir patenkinti seksualinį troškimą, ir išlaikyti jį už užuolaidos: na, juk ji ateidama į pasimatymą apalpo ir, galima sakyti, jog tiesiogine prasme „nesuvokė, ką daro“. Jai atvirai pripažinti savo artumo ir meilės poreikius gali būti mirtinai pavojinga – juk ji tuomet niekuo nebesiskirtų nuo savo vyro, ant kurio labai pyksta ir laiko ištvirkėliu.
...Myliu dramatiškus žmones, be jų pasaulis būtų kur kas nuobodesnis, niūresnis. Jų jausmai – kaip ryškūs fejerverkai: greitai užsižiebia, sugundo ir greitai užgęsta...
Rūtos panikos ataka ne tokia, ji daugiaprasmė. Paradoksaliu būdu taip pasireiškia ir teberusenanti meilė savo vyrui – noras likti ištikimai, išsaugoti vidinį vientisumą, sutarti su savo sąžine.
