– Šiuo metu moksliniuose tyrimuose nagrinėjate valgymo sutrikimų priežastis bei jų gydymo praktikas. Ką patartumėte norint jų išvengti?
– Svarbu paminėti, kad valgymo sutrikimams būdingas perfekcionizmas pasižymi neurotiniu elementu, kuomet asmuo nesugeba džiaugtis pasiektais rezultatais, o tai neretai sukelia ir obsesinį kompulsyvumo sutrikimą. Tai yra emocinė būsena, kuomet užvaldo sunkiai kontroliuojamos nerimo, galimo pavojaus mintys, vaizdiniai, kurie neretai rutuliojasi ties tuo, ką kiti pagalvojo, pagalvos tam tikroje situacijoje. Būtent mintys – „ką kiti pagalvos“, „ką kiti pasakys“ – dažnai yra nuodingos, jeigu į tai nežiūrima be kritinio mąstymo. Pritariu sentencijai, kad viena blogiausių žmogaus ydų – noras visiems patikti.
Šiandien situacija dramatiškai pakitusi, nes anoreksijos įkaitais tampa jau devynerių metų vaikai, kurie stovėdami prieš veidrodį sielojasi, kad mūvimos kelnės stambina, o pietums pateikiamose salotose turi būti kuo mažiau sočiųjų riebalų. Problema, kad tėvai neįžvelgia rimtų užuominų į valgymo sutrikimus. Jų abejingumas vaiko dvasiniam pasauliui, bandymas diegti tobulumo kanonus sudaro aplinkybes, kad vaikas negali klysti, privalo pateisinti tėvų lūkesčius. Dešimties metų vaikui yra diegiama, kad jis turi būti geriausias visose srityse, kad turi pelnyti bendraklasių palankumą. Visa tai veda prie to, jog vaikas galvoja, ką daryti, kad patikčiau kitiems, jų nenuvilčiau, ką daryti, jog išlikčiau Olimpo viršūnėje arba nuo jos nenusirisčiau. Šalia viso to iškreiptas veidrodis diktuoja, kad tam reikalinga nenuginčijamai reprezentatyvi išvaizda, apie kurią kalba populiarioji kultūra. Deja, jaunam žmogui ji asocijuojasi su dietomis, savęs alinimu, tikintis, kad šis trumpalaikis procesas, neatneš pavojaus sveikatai.
Noriu pastebėti, kad tai nereiškia, jog pasisakau už atsainų požiūrį į kūną. Anaiptol. Svarbu pripažinti, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo sveikatą, turi neišvengiamai atsigręžti į kūno pagarbą, pripažinti valgymo praktikos materializacijos sudėtingumą ir procesą. Man svarbu formuoti suvokimą, jog kūnas nėra sielos kalėjimas, gėdos vieta, patyčių objektas. Priešingai, jis gali priešintis primetamiems tapatybės normatyvams. Reikia išmokti paleisti, neprisirišti. Ir visada ieškoti atsakymo ne tik į klausimą „kaip“, bet ir į „kodėl“.
– Nagrinėjate vaizdinių industriją. Kokias kūno suvokimo problematikas įžvelgiate dabartinėje visuomenėje?
– Kalbant apie vaizdinių industriją, tikrai netikslinga sakyti, jog visais atvejais tai yra blogis. Tiek kinas, tiek mados industrija, tiek kitos populiariosios kultūros naudojamos priemonės gali ugdyti teigiamas sudedamąsias individo tapatybės savybes. Pavyzdžiui, empatiją, supratingumą, valią. Taikliai yra pasakęs profesorius Gintautas Mažeikis, jog fizika, išradusi atominę bombą, dar nereiškia, kad pati fizika yra blogis. Kaip kad kultūra, sukūrusi Disneilendą, dar nėra pretekstas jos laikyti absoliučiu blogiu. Tačiau pavojus išryškėja tuomet, kai savęs, kaip asmenybės, identifikacija vyksta per klaidingą pažinimo aktą, iškreiptą tikrovės vaizdą, susitapatinimą su pateiktais fantazmais, kurie yra legalizuojami.
Jeigu pažvelgtume į realybės šou „Keeping Up with the Kardashians“, kuris truko keturiolika metų, skatinančiu žiūrovus geisti hiperrealybę, būti jų šeimos nariais, tarsi valgyti prie vieno stalo, dalyvauti botulino injekcijų procedūrose, lyties keitimo procese, tai skatina žiūrovą nuolat konfliktuoti tarp ekrane pateikiamos fikcijos ir kasdieninės realybės, o tai gali neigiamai atliepti esamai tikrovei. Būtina akcentuoti, kad tai dažnu atveju pirmiausia daroma ne dėl savęs, o dėl kitų nuomonės.
– Ar visuomenė yra linkusi į kūno kontūravimą, idant jis būtų produktyvus? Kokias negatyvias pasekmes gali sukelti jo, kaip sėkmės požymio, propagavimas?
– Taip, klestintis kūno kontūravimas, vyraujanti nuomonė, kad kūnas – skiriamasis sėkmės požymis formuoja suvokimą, jog jis tarsi projektas, įtrauktas į konsumerizmo (vartotojiškumo – aut.past.) pasaulį – esame liekni, kad gerai atrodytume ir būtume patrauklūs kitiems. Tai tik patvirtina, jog jaunatviškai lieknas kūnas suponuoja požiūrį į asmeninį ir socialinį turtą. Šis siekis – atitikti socialinius lūkesčius, turėti „idealų“ kūną – dažnai veda į rizikingą sveikatai elgseną.
Jau dvidešimto amžiaus pabaigoje atlikti tyrimai tvirtino, jog sociokultūrinių liekno kūno kanonų įdiegiamas per reklamą ir žiniasklaidą formuoja nepasitenkinimą esamu kūnu. Ir tai turi įtakos valgymo sutrikimų atsiradimui bei formavimuisi ypač tarp vis jaunesnio amžiaus žmonių. Jeigu atkreiptume dėmesį į sergančiųjų nervine anoreksija amžiaus intervalus, pastebėtume, kad pacientais tampa vis jaunesni žmonės.
– Kokie, jūsų nuomone, turėtų būti biopedagogikos tikslai ir prevenciniai veiksmai, mažinantys valgymo sutrikimus, bulimiją, anoreksiją?
– Pirmiausia biopedagogika turėtų atsiriboti nuo moralizuojančios informacijos, nesifokusuoti vien tik į trumparegišką informaciją apie maistą, svorį, sportą, nes tai išryškina, kokie šiuo laikotarpiu nėra priimti (nepriimtini) visuomenėje kūnai. Dažnai prevencija nukreipta į lieknų kūnų kaip idealų internalizavimą, kuris, kaip manoma, numato neigiamą išvaizdos vertinimą, skatina kraštutinumus, kūno nepasitenkinimą ir netvarkingą valgymą. Reikia ieškoti jungties, kaip prisidėti prie ilgalaikio sociokultūrinio konteksto formavimo. Biopedagogika turi atverti galimybes ugdyti sąmoningumą apie tai, kaip mūsų patirtis ir sprendimai dėl mūsų kūno yra susiję su kūno formavimu visuomenėje. Todėl reikia formuoti erdvę kūrybiškam mąstymui apie tai, kaip skatinti pagarbą kūnui ir išspręsti kūno bei maisto problemas, nevengiant pokyčius vykdyti kartu su kolektyvais, bendruomenėmis bei siekiant sumažinti disonansą tarp tikrųjų ir idealių kūnų strategijos.
