Šioje srityje vis dar vyksta daug tyrimų, bet svetainė „Bright Side“ pabandė trumpai pristatyti svarbiausią jau žinomą informaciją šia tema.
Kas yra vaikystės amnezija ir kada ji pasireiškia?
Vaikystės amnezija vadinamas suaugusių žmonių nesugebėjimas prisiminti įvykių detalių ar net pačių įvykių, kurie nutiko iki ketverių metų. Mokslininkai yra nustatę, kad vaikai iki septynerių metų prisimena „60 ar daugiau procentų įvykių iš ankstyvosios vaikystės“, o 8 – 9 metų vaikai prisimena jau tik 40 proc. Tai leido jiems padaryti išvadą, kad vaikams augant, jų atmintis, susijusi su kūdikyste, po truputį blėsta.
Mūsų prisiminimai yra glaudžiai susiję su gebėjimu kalbėti.
Viena iš teorijų, kodėl neprisimename savo kūdikystės metų, teigia, kad žmonės neprisimena to laikotarpio, nes tuomet nemokėjo kalbėti. Kai mes kažką prisimename, naudojame žodžius savo prisiminimams įvardyti. Tam, kad išreikštume savo prisiminimus, mums reikia kalbos. Dauguma vaikų iki 2 metų dar nekalba, taigi jiems tiesiog nepavyksta „įrašyti“ į atmintį su žodžiais susietų vaizdinių.
Daug reikšmės turi smegenų vystymasis.
Dabar kalbėsime apie biologinį vaikystės amnezijos paaiškinimą. Žmogui augant, jo smegenys turi daug darbo, taigi viena studija padarė išvadą, kad „kol smegenys aktyviai augina naujas ląsteles, jos neišsaugo ilgalaikių prisiminimų“. Maža to, vaikas iki 3 – 4 metų netgi fiziškai negali prisiminti kasdienių įvykių, nes dar nebūna susiformavusi jo epizodinė atmintis. Štai kodėl vaikas gali prisiminti tokius abstrakčius dalykus kaip parką, kuriame dažnai lankydavosi, bet niekada nepasakys, į kokią ledų parduotuvę tą konkrečią dieną jį nusivedė mama.
Mūsų atmintį smarkiai pakoreguoja tėvai.
Dar vienas tyrimas parodė, kad tėvai gali pakeisti žmogaus kūdikystės naratyvą. Mes kur kas geriau prisimename tuos įvykius, jeigu mums apie juos kažkas primena. Taigi nieko keista, kad vaikas dažniausiai prisimins tuos dalykus, kurie atrodys svarbūs jo tėvams. Tas pats tyrimas taip pat pastebėjo, kad vaikui pakalbėjus su tėčiu, o vėliau – su mama, tą patį įvykį jis pradeda prisiminti skirtingai. Vaikai yra jautrūs, todėl labai svarbu padėti jiems išsaugoti tik gerus prisiminimus ir atgaminti juos teisingai.
Vaiko atmintyje išlieka tik stiprų įspūdį padarę įvykiai.
Vaikų psichologai sako, jog galiausiai vaikams išlieka tie prisiminimai, kurie būna kupini emocijų – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Šis atradimas netgi leidžia vaikams tapti liudininkais teisme. Taigi, jei turite kokių nors įsimintinų epizodų iš ankstyvos vaikystės, labai tikėtina, kad jie yra tikrai reikšmingi ir kelia stiprų emocinį atsaką.
