Jei man nereiktų uždirbti pinigų, daugiau laiko skirčiau rūpinimuisi savimi ir kitais, ypač mylimais žmonėmis. Tikrai nepulčiau į kraštutinumus, nutrūktgalviškumą ar besaikį gyvenimo būdą. Keisčiau tik įprastą rutiną į įvairesnį, spalvingesnį gyvenimą.
Nepririšta prie prievolės uždirbti pinigų taip nepavargčiau, tad galėčiau mėgautis didesne laisve, energija, darydama dalykus, kurie teikia man malonumą: daugiau keliauti, daugiau gilintis į mėgiamus dalykus, daugiau laiko praleisti su artimaisiais. Viskas lyg ir panašiai kaip dabar, kai dirbu, tik daugiau, ryškiau, sodriau…
Sustoti, neskubėti, nelėkti, tikriausiai pradėčiau pirma nuo to. Įsiklausyti į save, ir į šalia esantį, surasti daugiau laiko susivokti kas man svarbiausia, kas svarbu kitam. Turėdama daugiau laisvo laiko ir jėgų (nes nereiktų tiek daug “arti” darbe), galėčiau būti kitiems pakantesnė, supratingesnė, vadinasi turėčiau daugiau draugų, mylimųjų, o tai jau savaime teiktų daugiau džiaugsmo.
Skubėdami dažnai atitolstame vieni nuo kitų, nebesuprantame, nebepažįstame, neturime laiko vienas kitam, patys sau… Tampame vieniši ir liūdni, pavargę ir prislėgti, nors iš šalies atrodytų turime viską ko reikia laimei: ir gražius namus, ir vaikus, ir mylimą vyrą, bet kažkas ne taip, nežinome kaip „surišti du siūlo galus“ ir nors tu ką!
Žinoma, mėgiamas darbas, o tuo pačiu ir pinigų uždirbimas pats savaime neišplešia mūsų iš mylimųjų glėbio, tik mes kartais nebesusitvarkome, pavargstame, nebespėjame būti ir mylinčiomis žmonomis, ir mamomis, ir geromis darbuotojomis. Šiaip jau darbas irgi teikia malonių dalykų, ypač leidžia save realizuoti, tad tikrai neatsisakyčiau darbo visiškai, absoliučiai, net tuo atveju, jai ir nebūtų būtinybės uždirbti pinigų. Tiesiog pasilengvinčiau situaciją, daugiau laisvadienių, daugiau poilsio. Mano šūkis greičiausiai būtų: „Mažiau laiko darbui, daugiau laiko artimiesiems.“
Psichologiškai išsilaisvinusi iš būtinybės uždirbti šeimai, pabėgusi iš rutinos, galėčiau viską priimti lengviau. Būtų paprasčiau pažvelgti į pasaulį kitomis akimis – neskubančio žmogaus akimis. Manau, tai būtų įdomi, nauja patirtis, nes taip dažnai pro gyvenimą prabėgame, pralekiame, galvojame apie rytojų, apie tai kaip užsidirbti o tada jau pagyventi, bet...
Žinau ne vieną pavyzdį, kaip žmonės vargo, dirbo, plėšėsi tikėdamiesi užsidirbti, o tada jau atsipūsti, kai juos bedirbančius netikėtai užklupo liga, nuo persitempimo… insultas, infarktas, dar kas nors, taip ir nepasidžiaugė vargšeliai… Tad tikrai, mažiau darbų, daugiau laiko artimiesiems! Čia ir dabar! O ne tik svajonėse. Džiaukimės kol galime, kol gyvi!
Sau ir jums linkiu kas dieną nugyventi taip, kad suspėtume pasidžiaugti žydru dangumi, pražydusios gėlės žiedu, netikėtai ant delno nutūpusios boružės vizitu ir mylimųjų šypsenomis, visai nepriklausomai nuo to ar turime uždirbti, ar ne. Sėkmės!
Irma
