Kūrėjo ženklas – darbai
Nepažįstantieji Audriaus Lauciaus sako: „A, tai čia tas kalvis.“ Kiti patikslina, koks kalvis, jis akmentašis. Dar kiti ginčijasi - „skulptorius, jo darbų parodą mačiau, gražūs, įdomūs, netikėjau, kad provincijoje tokių kūrėjų esama...“
Tokia žinia apie jauną kūrybingą žmogų jau keleri metai sklando vietos bendruomenėje. Tai kurio nors miestiečio sode, tai verslininko kaimo sodyboje, tai bendruomenės šventėje vis žvilgsnį patraukia kokia originali aplinkos dekoracija, puošybos daiktas, akmens ir metalo skulptūra, neįprasta kompozicija, nedidelis suvenyras, kokio nerasi nei vietos auksarankio meistro namuose, nei tuo labiau tautodailės parduotuvėje.
Palydint senuosius metus, savivaldybė pernai pirmąkart nutarė veikliausius bendruomenės narius pagerbti originaliomis „Sidabrinio dobilo“ nominacijomis. Metalo ir akmens statulėlių autorius vėlgi Audrius. Taigi smalsu sužinoti apie jo tylius, bet nuoseklius žingsnius į kūrybinę saviraišką, apie veiklos pasirinkimus, apie gyvenimą gimtinėje.
Vejamas smalsumo
Sutarus pasikalbėti pašnekovas nustebino nuoseklumo ir tvarkos pomėgiu. Jam iš anksto būtina žinoti, kokias temas paliesime, nuo pradžios ar nuo galo jo neilgą gyvenimą perbėgsime, ar reikės tikslumo ir iš viso, ar kam gali būti įdomus jo buvimas, jo darbai... Jam keistas toks domėjimasis, nes jis gyvena ir dirba nesiviešindamas, mažai bendraudamas.
Nelengva pasakyti, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausi dalykai, o kas tik pakeleivingi atsitiktinumai, kodėl vieni sutikti žmonės palieka giliausius pėdsakus vertybių paieškoje, o kiti tiesiog dingsta vos suspėti pažinti... Pašnekovas juokauja, kad reikia pasirinkti, apie kokį Laucių bus kalba:
- Ugniagesys–gelbėtojas esu, statutinis darbuotojas. Mūrininkas, namų ūkio meistras, tokią specialybę įgijau Kupiškio verslo mokykloje. Dailės akademijos Kauno fakultete skulptūros specialybę studijavau, bakalauro diplomą turiu. Kalvystės mokiausi pas šviesios atminties menininką kaunietį Edmundą Frejų, buvau lyg ir jo pameistrys, pasisekė man. Galiu ir muzikantas būti, mušamaisiais vienu metu grojau gal šešiose kapelose, įvairi muzika domina, ir klasika, ir modernioji. Klausausi jos kalvėje prie žaizdro dirbdamas. Daug užsiėmimų, bet viskas kažkaip artimai susiję ir susipynę...
Mėginame iš ankstyvųjų prisiminimų lukštenti charakterio bruožus, kurie jaunuolį stūmė prie tokių užsiėmimų. Audrius sako labai didelis smalsuolis buvęs nuo mažens. Žiūrėjo akylai, kaip kaime darbuojasi senelis, tėtis, vyresnis brolis, gebantys pasidaryti viską, ko namų buityje reikia, net baldus, nesudėtingus padargus. Prosenelis lyg buvęs kalvis, gebėdavęs ir medį drožinėti.
Pats Audrius būdamas dešimties jau buvo sukonstravęs savo motociklą, vis pasižiūrėdamas į tėčio turėtąjį.
- Viską norėdavau pats pamėginti pasidaryti, pabandyti, ar man išeis. Pamatau gražų piešinį, kopijuoju, paskui savaip perdarau. Visų mokyklinių sąsiuvinių paskutiniai puslapiai būdavo pripiešti įvairiausių eskizų, minčių ir idėjų prirašinėti. Išvien naktinėdavau, komiksus paišydavau, nepamatydavau, kaip rytas išaušta, kartais ir barti nuo namiškių gaudavau. Buvo toks laikas, kai plastilinas domino, erdvinės figūros, lipdydavau, taisydavau. Kažkoks nepasotinamas smalsumas ramybės vis nedavė, - neužmirštami tokie praeities vaizdiniai.
Todėl dabar Audrius sako išmanantis daugelį dalykų, kurie praverčia ne tik pasirinktam amatui, kūrybos sričiai, bet ir namų buityje, kol kas viengungiškoje.
- Išmanau ir elektros, ir statybos darbus, ir žemės ūkio pagrindus turiu, mokslai davė ekonomikos žinių, kompiuterijos, teisės... Moku ir namų buitį tvarkyti, ir marškinius išsilyginti. Verslo mokykla išties daug davė, savarankiškumo išmokė, jauni žmonės to neįvertina. Manau, kad toks ėjimas į tikslą, į pašaukimą, neskubėjimas padeda subręsti, suvokti savo norus ir savo gebėjimus, - įsitikinęs Audrius.
O suvokus savo norus, ar neapima beviltiškumas, kad taip lėtai jie pildosi, kad reikia laukti, reikia kantrybės?
- Visko buvo, ir nusivylimo, ir graužačių. Bet turėjau gerą mokytoją, skulptorius E. Frejus mane išugdė kaip tikrą savo pameistrį, rodė, mokė, patarinėjo, vežėsi kartu į parodas. Jeigu būtume galėję dar ilgiau kūrybiškai bendradarbiauti, gal kitaip vyktų viskas, gal būčiau likęs Kaune. O realybė yra paprasta: kūrybai reikia ne tik subręsti, sukaupti žinių ir įgūdžių, bet reikia ir lėšų. Aš jų neturėjau sėkmingai pradžiai, nebuvo dirbtuvių, neturėjau įrankių ir įrangos.
E. Frejus mane pastūmėjo prie metalo, nors studijų laikais patiko dirbti su medžiu, moliu, gipsu, stiklu, plastiku, tad pats pasirinkau kalvystę ir sugrįžimą gimtinėn. Padedant geriems pažįstamiems, muzikavimo bičiuliams, saviesiems, išsinuomojau patalpas, įsirengiau kalvę, dabar jau turiu reikalingą įrangą, įrankius. Dairausi savo kampo, jau visai netoli nuo savo svajonių esu, - viltingai kalba pašnekovas.
Pratina prie kitokios kalvystės
Kad išsipildytų kuriančio žmogaus svajonės, reikia mažmožio – kad kam nors reikėtų jo darbų, kad jie turėtų vertę ir kainą.
A. Laucius prisipažįsta turintis ketinimų pamažu pakeisti kalvystės supratimą.
- Koks yra įprastas kalvio amato suvokimas, ką visi prisimena iš praeities? Kalvis kaldina pasagas, vinis, varžtus, tvarko padargus, remontuoja, pataiso gamyklinius metalo dirbinius. Bet kalvystė gali būti ir kitokia, ir prieš šimtmečius buvo nagingų vyrų, kurie kūrė metalo dekorus dvarams, bažnyčioms, meno dirbinius, puošė interjerus, gražino visą žmogaus buitį ir aplinką.
Pasak Audriaus, turi ateiti metas, kai nusibos žmonėms plastikiniai štampuoti niekaliukai, visokios natūralių medžiagų imitacijos, kopijų kopijos. Nieko nėra slogesnio, kaip daryti daiktą be minties, be prasmės, lyg kokį tuščią kevalą. O taip teko prieš kelerius metus kalviauti, kai ateidavo pas jauną kalvį močiutės, kad pataisytų grandinę karvei pririšti, vinį tinkamą ar žarsteklį nukaltų...
- Močiutei negaila ir vinies, ir senam kapeliui kokią saulutę ar kitokį papuošimą išraityti, negaila ir dovanai padaryti. Kai to paties nori verslininkai, tik mandresnių daiktų, bet pigių, jau nuliūstu, vadinasi, jie nevertina mano darbo, mano minčių... - netikėtai prisipažįsta Audrius.
Jis nelinkęs skųstis ar guostis, tik neslepia pykstantis, kad kūrybiškumui pasireikšti vis dar stinga tinkamos erdvės, vis dar madinga beskonybė, skonio klišės, bijomasi originalumo, atrodymo kitaip, ne taip, kaip įprasta.
Būna, kad atėjęs pas Audrių koks pažįstamas nori greito darbo, bet kokios dovanos iš metalo.
- Imu klausinėti, kokiai progai, ar krikšto mamai, ar dukra teiks, ar artimas tai žmogus, gal turi kokį mielą praeities daiktą, krikštynų žvakę, ar senovinį mažmožį, kurį galėtume paslėpti kaip relikviją ar mielą staigmeną metalo dekore. Stebisi, kam to reikia... Manęs dažnai klausia, kam tiek vargsti, sako, daryk paprasčiau, o man neįdomu, mane slegia toks greitas beprasmis darbas. Visi daiktai gali tapti prasmingais ženklais, įgauti gyvybės, tik reikia šiek tiek išeikvoti savo gyvybinės energijos, savo laiko atiduoti.
Dabar A. Laucius džiaugsmingai sako jau turintis ko laukti. Netoli Kupiškio, Palėvenėje, rekonstruojami senojo domininkonų vienuolyno pastatai, ten sumanyta įkurti senųjų amatų centrą. Jeigu projektas sulauks ES paramos, galbūt ten pavyks suburti keramikus, kalvius, žolininkus, kas būdavo įprasta vienuolynams.
Gal bus vykdomos edukacinės programos, nusidrieks turistiniai maršrutai, prisijungs jaunimas, į dailiuosius amatus linkę vaikai. Jau dabar Audrius neatsigina mokinukų, kuriems įdomus kalvio amatas, prašosi bent pasižiūrėti, kaip gimsta paprasti metalo gaminiai ir sudėtingos skulptūros. Kad tik per ilgai viskas neužtruktų, neįstrigtų... Jo Mokytojas E. Frejus, išlydėdamas savo kruopštų mokinį Kupiškin, nuogąstavęs panašiai: „Žinok, pas mus niekur kuriančių žmonių ant rankų nenešioja, pačiam teks stengtis nepamesti įgudimo, išlaukti savo valandos ir dar svarbiau – neatsisakyti kūrybiškumo siekio.“
Ir žarsteklis... su sava filosofija
Įdomu su Audriumi ne tik šnekučiuotis, bet ir stebėti, kaip jis su ūpu pasakoja apie savo darbus.
- Žarstekliai, atrodo, paprasti, kas čia gali būti prasmingo, bet jie yra vardiniai, su skulptūros elementais. Dovana miesto šventės dalyviams – medžio pliauska, ant jos nutapytas Kupiškio fragmentas, ir visa tai yra kabykla. Šit metalinis vokelis, toks išsipūtęs, ten telpa tikras vokas su pinigais, ant nugarėlės užrašyti inicialai ir palinkėjimai.
„Trys riešutėliai“ – tai papuošalų dėžutės, kurios paspaudus atsiveria... Mažutis bonso medis, jis gali būti nusukamas, atveriamas, o ten mažutė slėptuvė...
Angeliukas – krikštynų žvakės saugykla, dėžutė pirmiesiems vaiko dantukams sudėti, iš nugaros skulptūrėlė prasiveria, ant vyrių padaryta. „Kerzai“, baikerio batai, su metaliniais padais, sveriantys apie 10-12 kilogramų, einant asfaltu, kibirkštys žyra. Ažūrinis batelis apsiauti netinka, bet grakštus ir gražus. Gitaros stovas, dovana bičiuliui, su mažomis rankenėlėmis ir slapukais, juos paspaudus viskas išsilanksto ar atgal susideda, tai patogu scenoje.
- Įsižiūrėkite, tokie ir yra visi daiktai, kurie žmogaus rankomis su gera mintimi padaryti, - sako ir norisi tuo patikėti.
