Kaip liautis atidėlioti ir pradėti gyventi

Atrodo, sąmoningumo ir net ryžto imtis veiklos yra užtektinai, tačiau... tik pokalbyje, bet ne veiksmuose. Šis jausmas ir man yra pažįstamas, kai atrodo viską padarysi, bet realiai nepadarai ir visi šovę į galvą pokyčiai lieka tik pasikalbėjimu ant kušetės. Vis ieškojau atsakymo apie ką tai yra? Kokia pagrindinė tema? Apie tinginystę? Apie tinkamą tikslų išsigryninimą? Apie prioritetus? O gal tik apie norą ir tikėjimą? O gal palaikymą?..

Pirmiausia, tai tikrai nėra apie tikslus. Tai nėra apie tikslus tada, kai savo patirtyje turi daugybę sėkmingų, efektyvių tikslų pasiekimo pavyzdžių, kai tiesiog pavargai arba atsibodo siekti tikslų ir būti tuo robotuku tikslų realizavime. Sutinku, tam tikrose situacijose, ypač, kai labai konkrečiai siekiama kitokio elgesio, konkretus tikslas gali padėti greičiau pasiekti rezultatą.

Bet net ir tokiu atveju, aš vengiu skatinti savo klientus keltis siaurus tikslus. Klausiate, kodėl? O todėl, kad dauguma pripratome prie tikslų kėlimo ir jų siekimo. Tai tarsi tapo mūsų autopilotinio gyvenimo dalimi. Tai ta dalis, kuri privalo būti prie kasdieninės, buitinės rutinos. Ar įsivaizduojate, kaip atrodytų jūsų rutina be tikslų? Kaip atrodytų jūsų savaitė be tikslų? O mėnuo? Metai?

Mus taip pastarąjį dešimtmetį išugdė tobulėjančios, augančios organizacijos ir masiškai išpopuliarėją asmenybės augimo seminarai, kursai, kad atrodo be tikslų siekimo yra neįmanoma būti sėkmingam. Tačiau, sutikite, kas tampa savaime suprantamu dalyku, mus bukina. Taip ir aklas tikslų siekimas, susiaurina mūsų matymo lauką, įrėmina ir suspaudžia. O kur dingsta gyvenimo improvizacija? Kur paliekame vietos kūrybai? Sakote, kad siekiant tikslo?

Ar tikrai? Juk kūryboje rėmų nėra, o pats tikslas ir yra gyvenimo rėmai. Tai kam tie stabdžiai tikslų formatu? Gal geriau turėti viziją, kur norime nueiti ir palikti vietos kelių atradime arba braižyme?

Sugrįžkime prie straipsnio pradžios. Taigi, kad pokalbiai „ant kušetės“ virstų realybe, o ne liktų tik pasikalbėjai, tikslai gali ir nepadėti. Sutinku, pirmus kartus, tikslų iškėlimas padės, bet po to, deja... Vis sunkiau bus prisiversti pajudėti nuo vieno taško prie kito. Gal tai yra tinginystė? O gal tai yra sąmoningas poilsis ar duotas laikas sau? Mes visuomet kažką tai veikiame.

Visada: sėdime, gulime, einame, kalbame, tylime, skaitome, rašome... Visada kažką darome... Net jei sakome, kad „nedarome nieko“, tai net ir nieko nedarymas yra veiksmas. Ir galime taip gyventi, jeigu tik aiškiai atsakome į klausimą „kam šis veiksmas (ar neveikimas) man reikalingas?“ ir, antra, „ar man tai patinka?“.

Įsivardinimas, jog pvz. aklai maigau tv pultelį perjungdamas kanalus, nes nuobodu ir nežinau, ką veikti, yra jau pirmas žingsnis į kitą veiksmą. O atsakydamas sau į klausimą, ar man tai patinka, iš karto priartėji prie trečio žingsnio. Jei patinka, tai vadinasi gal ir nereikia nieko keisti. Jei yra atvirkščiai, tada galvoji, ką gali pakeisti. Tiksliau, intuityviai norisi išjungti tv ir bent jau tyloje pabūti. O joje gali dar garsiau išgirsti save.

Taigi sąmoninga tinginystė yra tarsi sustojimas visame darbų ir buities chaose. Ir tai turbūt būtų vienas iš raktų, kaip save pastūmėti į ketinimų realizavimą. Ir dar šioje situacijoje tinginystė gali pasipelnyti tuo, kad jos dėka gali tarsi „pasisotinti“ pačia tinginyste ir tokiu būdu savyje sukaupti energijos resursą veiklai, tarsi subrandinti energiją, jėgas veiklai.

Jei dabar galvojate, kad siūlau tingėti, klystate. Bukas tingėjimas rezultatų niekada neduos. Jei jau negalite savęs prisiversti išlipti iš lovos ar atsiplėšti nuo televizoriaus ar kompiuterio, bent jau „įjunkite“ sąmoningumą ir patyrinėkite šį savo tinginystės pasireiškimą.

Sąmoninga tinginystė yra sunki. Man yra lengviau dirbti nei sąmoningai tingėti. Nes, kitu atveju, turi priimti savo tingulį, savo nenorą veikti, savo tamsesnę pusę, kuri nėra itin patraukli, tiek tau, tiek aplinkiniams.

Ir trečias, mano manymu, svarbus veikimo mechanizme aspektas yra tikėjimas ir palaikymas. Kaip galvojate, kas yra svarbiau ar tikėjimas sava vizija ar kitų palaikymas jūsų vizijos? Buvo laikas, kai buvau įsitikinusi, kad svarbiau yra tikėjimas. Tačiau kuo aš labiau ja tikėjau, tuo labiau nieko nedariau. Keista? Bet taip buvo.

Ir viskas pradėjo keistis tada, kai savo tikėjimu vizija pradėjau dalintis su kitais. Tiesiog kalbėti apie tai ir net pokalbiuose pradėjau jausti, kaip pati mano vizija keičiasi, kartais stiprėdavo, o kartais stipriai svyruodavo. O svarbiausia, kad pokalbiuose ji visada išlieka gyva ir aktuali, ir palaikoma pašnekovų. Vizijai bręsti ir tapti realybe yra būtinybė aplinkinių palaikymas ir parama.

Visus filosofinius ar grožinius išvedžiojimus, pasvarstymus, mėgstu išversti į gyvenimo receptą, kad tiek tau, tiek man pačiai pasidarytų aišku, ką visu šiuo ieškojimu sukūrėme ar atradome. Taigi, jei nori, kad pokalbiai ant kušetės virstų veikimu su rezultatu:

1. Turėk viziją, kokiame taške nori atsidurti. Atsakyk sau į klausimą, kaip tu atrodai esantis naujame taške? Kuo tu pasikeitei? Pajusk, kaip tu geriau jautiesi tame taške?

2. Sunku atsakyti į aukščiau išvardintus klausimus? Duok laiko sau. Padaryk sąmoningą sustojimą savo vizijos gryninime. Tiesiog sąmoningai pailsėk nuo šio klausimo. Jei negali ilsėtis, tai leisk sau sąmoningai patingėti. Ir kas kelias dienas vis pabandyk grįžti prie pirmo punkto klausimų. P.S. Drąsiai žaisk su atsakymais. Kad būtų lengviau, užsirašinėk juos ir ieškok tokio atsakymo, kol jame jausiesi geriausiai.

3. Kalbėkis su kitais. Esi žmonių vaikas, vadinasi, kalba ne šiaip sau yra dovanota, o tam, kad ją išnaudotum. Dalinkis savo vizijos ieškojimais ar pačia vizija. O svarbiausia išgirsk ir priimk aplinkinių paramą savo idėjų. Priimk visą paramą, kokios tik sulaukti: su palaikymu, paskatinimais ar kritika, klausimais, ar nuostaba. Visa parama brandina tavo viziją ir grynina kelius, kuriais jos sieksi.

4. Atrask savyje dalį energijos resursų, kuriuos skiri vizijos įgyvendinimui. Ir pirmyn!