Klausant Arturo kalbų, beliko tik linksėti galva. Pasakojo, apie tai, kaip dirbant „rimtą“ darbą, lieka 20% laisvo laiko, kurį plėšantis turi dalinti šeimai, draugams, miegui, kaip slegia neturėjimas laiko savirealizacijai ir kad, jo nuomone, ko nors pasiekę žmonės dažnai būna atėję iš kitos srities. Dėl susikaupusios vidinės priešpriešos, tokie žmonės turi daug užsispyrimo ir jėgų pasiekti savo tikslų. Ech, so true.
- 9 metus blaškiausi, vis negalėjau susitaikyti su mintimi, jog būsiu dailininkas. Studijavau inžinerinę architektūrą VGTU, tuomet architektūrą VDA, išsilaikiau teises, dirbau pastovų darbą, sukūriau šeimą, turiu vaiką – trūko tik nuosavo namo ir džipo.
Dabar jau antrus metus sąmoningai einu iliustruotojo keliu.
- Kas buvo lūžio tašku?
- Perskaičiau straipsnį, kurio autorė skatino atsigręžti į vaikystę ir pagalvoti kam vaikystėje skyrėme daugiausia laiko. Aš arba piešdavau ant tapetų, arba sugalvodavau istorijas apie vėžliukus-ninzes. Su iliustracija grįžau prie pagrindų.
- Man labai įdomus savirealizacijos klausimais. Kaip manai, ar sekretorė darbe save realizuoja?
- Gerai, jei darbas teikia malonumą. Kasdien susiduri su įvairiais iššūkiais, bet spręsti juos malonu. Taip ir sekretorei – jai turi patikti padaryti kavos klientams ar spręsti, kokios spalvos segtuvus užsakyti. Aišku, jei jai tas nepatinka, visada gali eiti į menus, arba parsisiųti “moters-katės” kostiumą.
- Kaip manai, ar savamoksliams lengviau išvystyti savo stiliaus individualumą?
- Jie nėra sužaloti tos srities dogmų, tai jiems viskas ir gaunasi natūraliai.
Technika, kuria kuriu paveikslus, kilusi iš gatvės ir yra mano ir komandos draugo sugalvota. Piešiu trafaretų pagalba, bet siekiu ne tikslumo, o, atvirkščiai išnaudoju trafaretų purškimo netobulumus. Gaunasi paveikslas-iliustracija, kažkas tarpinio tarp plakatinės grafikos, tapybos ir animacinio filmo grafikos.
Kaip iliustruotojo manęs beveik nepaveikė dėstytojai (nes studijavau kitus dalykus), tai ir stilius susiformavo neskausmingai.
Dabartiniam pasaulyje, kad kažko pasiektum, net nereikia mokėti piešimo taisyklių. Man patiko iliustruotojos Kotrynos Žukauskaitės frazė “Akademiškai taisyklinga Dovydo galva niekam nebeįdomi, tuo tarpu iš mėsos nulipdyta Dovydo galva patrauks viso pasaulio dėmesį”.
- Kiek gatvės menas turi įtakos tavo kūryboje?
- Gatvės kultūra yra profaniška – visi savamoksliai, bet užtat kuria nuoširdžiai. Gatvės menas padarė man didelę įtaką, tam tikrų elementų naudojimo, spalvų derinių ar šėšeliavimo prasme dažnai ir kūrinių siužetai būna atėję iš gatvės.
- Kaip vertini gatvės meną Lietuvoje?
- O kaip vertini savo kūrybą aukštojo meno kontekste?
- Tas aukštasis – tai vadovėlinis-galerijinis. Aš visada bandau surasti pusiausvyrą tarp to, ką supranta žiūrovas ir aukštojo meno. Stengiuosi į paveikslą pažvelgti kaip į projektavimo užduotį, iškelti problemas ir surasti sprendimus. Retai kuriu spontaniškai, “kaip šovė”. Aišku, kartais sukuriu labai abstrakčių darbų, su daugiasluoksnę simbolika, tačiau nenorėdamas gluminti savo sekėjų auditorijos, tų darbų stipriai neafišuoju.
- Papasakok daugiau apie tai, kuo užsiimi?
- Per metus vidutiniškai iliustracijoms skiriu 4 mėn., visas kitas laikas skirtas kitiems projektams.
Dabar intensyviai kuriu paveikslus lapių tematika. Viso bus 15-20. Galų gale šios serijos paveikslai sudarys komiksą su vientisu siužetu.
Taip pat su žmona vystau projektą apie nykštukus. Projekto idėja kilo iš gamtos, norime sukurti gyvą pasaką apie šalia mūsų gyvenančius “nematomus kaimynus” – nykštukus. Surandame natūraliai gamtoje susiformavusias vietas, kurios primintų nykštukų namus, pvz. dreves. Tuomet sugalvojam siužetą tai vietai. Aš gaminu tikroviškai atrodančių mažų žmogeliukų skulptūrėles, žmona siuva drabužius. Viską sustatome ir nufotografuojame surastoje vietoje.
- Ar bus nykštukas gatvės menininkas?
- Gal ir bus. Nykštukai bus skirtingų charakterių, keliautojas turistas, piktas diedukas prie daugiabučių ir pan.
- Tu vis užsimeni apie gamtos įtaką. Aš pastebiu, kad jaunųjų Lietuvos ar Latvijos menininkų kūryboje stiprios gamtos refleksijos.
- Na, mes gyvename žaliausiuose Europos miestuose. Praleidžiame vaikystes pas močiutes kaimuose. Pas mus stiprios senosios menų mokyklos, o jos taip pat ateina iš kaimo.
Jei atkreiptum dėmesį, visos mūsų pasakos yra apie kiškiukus, meškiukus, miško gyventojus, nieko nėra apie miestą. Nors tai mūsų išskirtinumas, bet manau, kad galima būtų daugiau atskleisti miestą ir gyvenimą jame. Iš tikrųjų, tam skirtas mano trečiasis projektas, šiuo metu su kolega kuriame komiksų seriją apie gyvenimą mieste.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!