Baimė įspėja esant pavojui, taip užtikrinamas mūsų saugumas. Tačiau kartais baimė pakiša koją: nors instinktyvi baimė mus saugo nuo pavojų, kartais ji gali atkalbėti nuo veiksmų, kai tuo tarpu vykdyti tuos veiksmus būtų protinga. Šiuo atveju, baimė tampa kliūtimi, neleidžiančia mėgautis tokiu gyvenimu, kokio norime. Kartais sunku suprasti, kada reiktų pripažinti baimę ir atsitraukti, o kada geriau jai mesti iššūkį ir nepaklusti.
Gyvename baime besibjaurinčioje kultūroje. Baimė yra laikoma silpnybe. Kai nugalime baimes ir iki galo įvykdome užsibrėžtus tikslus, labai smarkiai padedame patys sau, mat paverčiame ją priešu. Mums kažko bijant, „įsijungia“ pasipriešinimas intuicijai, ir tuomet turime atlikti mus gąsdinančius veiksmus, nes juk nieko nėra blogiau už baimės kontroliuojamą žmogų. Tiesa, nors ir atrodytų, kad kovojame su baime, ji dažniausiai vis tiek kontroliuoja mūsų veiksmus.
Tačiau galimas ir visai kitoks, netgi sveikas požiūris į baimę. Norint pasiekti optimaliausią rezultatą, proceso metu turite nusistatyti tam tikras gaires, kuriomis remdamiesi rinksitės kovoti su baime ar jos paklausyti, t.y. kada turėtumėme prisiversti imtis mus gąsdinančios veiklos, o kada – leisti baimei būti vedle.
Kodėl turėtumėme kovoti su baime
1. Kai nauda pranoksta kančią
Stengiuosi kiekvieną mėnesį padaryti vieną mane gąsdinantį dalyką. Nesvarbu, kiek kartų bedaryčiau, tai vis tiek mane gąsdina. Kaskart tai padaryti yra labai sunku, ir tikrai su kiekvienu kartu nepalengvėja. Tačiau tas galios ir stiprybės jausmas, kurį pajaučiu po visko, tikrai vertas visų dėl baimės patirtų kančių. Kai savanoriškai susiduriu su baime, žinau, kad po to puikiai jausiuosi dėl to, kad išdrįsau. Dar žinau, kad įsitraukus į užduotį, baimė susilpnės, todėl aš vėlgi jausiuosi patenkintas savimi, kad sugebėjau iškęsti baimę ir sau įteikiau galios dovaną.
2. Kai nenorime pasiduoti mus gąsdinančiam dalykui
Mano draugė paniškai bijo vežioti savo vaikus automobiliu. Nors automobiliu jie visi važinėja jau devynerius metus, baimė neišsisklaidė. Tačiau ji tikrai neketina nustoti vežti vaikus į jų užsiėmimus ar atsisakyti šeimos atostogų, kurioms reikalingas automobilis. Galimybė juos vežioti jai reiškia dalyvavimą vaikų gyvenime – to ji tikrai neketina paaukoti. Būtent dėl šios priežasties ji susiduria su baime kiekvieną dieną, savo sąmoningu sprendimu neleisdama baimei iš jos atimti tokių svarbių akimirkų.
3. Kai norime išsilaisvinti nuo baimės kontrolės ir daryti tai, ką norime
Jaučiamės bejėgiais, kai norime kažką padaryti ar nuveikti, tačiau negalime, nes baimė mus supančioja. Jei būtent taip nutiko jums, visai sveika pasistengti suprasti baimę, tačiau lygiai taip pat galite pabandyti ir su ja pakovoti. Vidinis stimulas būti laisvu taip pat yra ir apsaugantis bei optimistiškas instinktas arba dar viena gera priežastis kodėl turėtumėte pasipriešinti baimei.
Kada turėtumėme paklausyti baimės ir (galimai) nebesiimti mus gąsdinančių veiklų:
1. Kai norime įrodyti, kad galime atsispirti baimei
Jeigu mes nuolat užsiimame mus gąsdinančia veikla, mat norime patys sau įrodyti, jog galime su ja kovoti, reikėtų pagalvoti apie veiklos nutraukimo galimybę. Mus gąsdinančio elgesio nutraukimas nėra tolygus pralaimėjimui prieš baimę. Netgi priešingai – tai pripažinimas, kad sugebame ne tik padaryti kažką, kas baugina mus (ir tą jau būti įrodžius), bet ir rinktis to nedaryti.
Dažnai kur kas reikšmingesnė bei naudingesnė alternatyva yra pasirinkimas kažko nedaryti (kai jau žinome, kad turime tokią galimybę). Vietoje nenuilstančio įrodinėjimo ir tikėjimo, kad stiprėjame, reikėtų savęs paklausti kur kas svarbesnių klausimų: „Kodėl aš netikiu, kad galiu tai padaryti, nors jau daugybę kartų įrodžiau sau, kad galiu?“, „Kodėl neleidžiu sau būti kažkuo, galinčiu tai atlikti?“, „Ką iš tiesų noriu įrodyti sugebėdamas tai padaryti?“, ir galiausiai, „Kuo rizikuočiau, jei leisčiau sau nustoti tai daryti?“. Tikroji jėga – kai nustojame įrodinėti esantys stiprūs.
2. Kai norime pasirodyti kitokiais, nei esame iš tikrųjų
Kartais darome mums nepatinkančius dalykus vien dėlto, kad norime kitiems pademonstruoti esantys tam tikrais žmonėmis.
3. Kai rizika nėra verta rezultato
Kartais baimė mus įspėja apie galimą pavojų – būtent tai turėtų labiausiai patraukti mūsų dėmesį, todėl neretai rizikuoti tiesiog neapsimoka. Praėjusį savaitgalį stebėjau, kaip jojimo instruktorius paprašė vienos merginos sėsti į balną ir geriausių jojikų grupelei parodyti, „kaip reikia“ joti. Kadangi man yra tekę pabuvoti tokioje situacijoje, žinojau, kad mergina gavo galimybę parodyti, ką sugeba, pateisinti savo, kaip puikios jojikės, vardą.
Dar ji turėjo progą sau įrodyt gebanti priimti iššūkį bei atlikti užduotį itin gerai. Taigi, buvo apstu potencialių, jos asmenybę auginančių ir pasitikėjimą savimi skatinančių „apdovanojimų“. Deja, pastebėjau, kad šalia buvo ir mūsų „draugė“ baimė. Merginos galvoje, baimė susigrūmė su garbe. Rezultatas – ji atsisakė joti. Dvasinė nauda neprilygo rimto sužeidimo rizikai, todėl baimė (šioje situacijoje) buvo laiku ir vietoje. Nors jos pasirinkimas tikrai atnešė „nuostolių“, mergina pasirinko paklausyti baimės, kuri suveikė kaip apsauginė priemonė.
Kiekvienu atveju, reakcija į baimę yra skirtinga. Svarbu, kad ta reakcija nebūtų automatiška, t.y. visais atvejais arba puolame kažko imtis, arba paklūstame baimės jausmui.
Prisiminkime, kad baimė – tik įspėjamasis signalas, nurodantis mums giliau patyrinėti atvejį. Tenka atrasti, kad kai kurių asmeninio augimo ribos nesibaigia esama komforto zona – jums reikia judėti į priekį, pažvelgti baimei į akis, ją nugalėti, o kartais pamatome, kad geriau būtų sustoti. Tačiau galiausiai svarbiausia išlieka tai, ar sugebėsime baimę panaudoti kaip asmenybės ir savimonės augimo priemonę...
