Vienas darbas yra visiška mano aistra, mano kelias, mano gyvenimo prasmė (gelbėju gyvybes), tačiau už jį mažai moka. Kitas darbas man atrodo nuobodus, kankinantis, monotoniškas (nors daug kas atiduotų viską, kad turėtų tokį puikų diplomą), aš jame tikrai nesu laiminga, bet ... už jį gerai moka.
Pusantrų metų dirbau tik tą mylimą darbą, bet atėjo laikas ir teko pradėti dirbti pagal antrą specialybę (nes yra licencija) ir tapau nelaimingu žmogumi. Įsimylėjau, meilė pradėjo suteikti sparnus ir tie uždirbami pinigai atneša man laisvę, galiu laisvą laiką leisti su meile ir tada gyvenimas vėl įgauna prasmę. Kol kelias dienas grįžtu į mylimą darbą, tada aš ant sparnų...
Bet reikia mokėti mokesčius, paskolas ir t.t. todėl algų dieną džiaugiuosi antruoju darbu. Suderinti, kad dirbčiau abu po lygiai neįmanoma, nes vienas visu etatu, kitas tik ketvirčiu. Kas gali teisingai patarti? Ar dirbti su meile, bet gyventi sunkiai, ar dirbti ir priprasti prie nuobodaus darbo, bet su užtikrinta ateitimi?
Artimieji nuo mano abejonių pasimetę, nes kaskart aš dainuoju vis kitą giesmę.. Žinau, kad ateitis, pagrindas, pinigai, šeimos ramybė, dažnas buvimas namuose ir panašiai man bus garantuotas su ta nuobodžia specialybe, bet siela verkia, norisi įprasmint gyvenimą, o gyvybių gelbėjimas yra mano aistra.
Beje, tas mylimas darbas paromis, sunkus, varginantis ir gadinantis sveikatą, todėl niekas nesupranta mano šitų abejonių. Mano vaikinas tikrai neuždirbs tiek, kad galėčiau dirbti su meile ir nesukt galvos dėl ateities, nes aš dabar ir taip už jį daugiau gaunu. Kaip nuraminti sielą? Kuriuo keliu eiti? O gal šuo ir kariamas pripranta?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Manau, kad jūs ne viena šį rytą nerandate sau vietos. Milijonai žmonių šį rytą kartu su jumis susiruoš į darbą, kurio nelabai mėgsta, tačiau iš jo išsilaiko. O drauge išlaiko savo būstą, vaikus. Kai kas dar išlaiko darbo neturintį sutuoktinį, tėvus ar neįgalius brolius bei seseris. Ir tikrai jie nepasiruošę atsisakyti šio neįdomaus darbo tam, kad galėtų atsiduoti savo pašaukimui.
Dar daugiau - didelei masei žmonių šis pašaukimas nėra žinomas. Jums dar pasisekė dėl to, kad jūs jau jį radote ir gyvenate prasmingai gelbėdama žmonių gyvybes.
Tai, kad jūs radote savo pašaukimą, atsitiko tikriausiai dėl to, kad iš prigimties jūs turite energijos daugiau nei statistinis pilietis. Be būtinos energijos, skirtos savo poreikių patenkinimui, saugumui bei giminės tęsimui, jūs turite dar aistrą - tai, ko statistinis pilietis nesupranta. Jo akimis, jūs tiesiog deginate save ten, kur adekvataus atlygio jūs negaunate. O statistinio piliečio akimis, dirbti reikia tiek, kiek tau už tai sumoka.
Statistinis pilietis labai didžiuojasi ta savo išmintimi ir kartoja: “Mes apsimetame, kas dirbame, o jie apsimeta, kad mums moka“. Arba „nėra nieko, ko žmogus nepadarytų už pinigus. O jei ir būtų, tai ir tai žmogus padarytų už labai didelius pinigus“. Apie jus toks žmogus pasakytų: “Na, nieko nuostabaus - vaikų dar neturi, reiškia, gyvenimo dar neragavo, o kai atsiras – tokių klausimų jai nekils“.
Jūs žinote, kad yra kitaip. Nėra nieko, dėl ko jūs atsisakytumėte savo mylimo darbo. Nes žmonės su aistra daro jį dėl pačios aistros: taip dailininkas piešia ne dėl to, kad jam už paveikslą sumoka. Pats piešimas jam yra būtinas. Gydytojas padeda grįžti iš mirties į gyvybę ne tam, kad gautų atlyginimą. Jį tai pakelia. O sausio 13 žmonės rinkdavosi prie Seimo ne tam, kad jiems sumokėtų pinigines kompensacijas. Juos vedė tautos jausmas. Tiesiog kartais – daugumai žmonių, ir dažnai- mažumai žmonių - mus pagauna aistra. Ir ji pati yra apdovanojimas už save pačią.
Iš to visiškai neseka, kad už mylimą darbą žmogui nereikia mokėti. Toks ciniškas požiūris reikštų, kad žmogų sumenkintų iki kvailio, kuris turėtų būti diskriminuojamas už savo kvailumą. Atlyginimo didinimas nepakelia savo darbą mėgstančių darbuotojų darbo našumo. Jūs negelbėtumėte daugiau žmonių ir negelbėtumėte juos geriau už papildomus pinigus. Tačiau atlyginimo mažinimas ar nustatymas mažesnio, nei kitose profesijose, atlyginimo – mažina žmonių motyvaciją dirbti, nes užgauna savimeilę.
Kai posovietinėje erdvėje atsidavę savo darbui policininkai, gydytojai ir mokytojai gaudavo elgetišką atlyginimą, jų atsidavimas nepateisindavo jų atlyginimų. Jiems irgi reikėdavo išlaikyti šeimas ir būstą. Kaip ir tiems, kurie šio darbo nemėgo. Tačiau tam tikra prasme mėgstantys darbą jautėsi geriau už savo kolegas, kurie savo darbo nemėgo. Jiems pats darbas būdavo atlygis. Beje, tie, kurie savo darbo nemėgo, šioje situacijoje nepasimetė ir galų gale atrado save kitose sferose, pavyzdžiui, versle. Ir čia vėl susidarė sluoksnis verslininkų, mėgstančių verslą ir sluoksnis tų, kurie verslo nemėgo, bet „neturėjo kitos išeities“.
Ir vėl versle atsirado saujelė žmonių, kurie darė verslą su aistra. Tuomet vėl „apsirikę adresu“ verslininkai atsidūrė panašioje situacijoje: ko gi aš iš tiesu noriu, o ką tik privalau daryti? Ir galų gale išeina, jog visur veikia seniai suformuluotas dėsnis, pagal kurį bet kokioje organizacijoje 20% darbuotojų atlieka 80% darbo.
Jūs, tikriausiai, savo mylimame darbe patenkate būtent į tuos 20%. Jums nemoka daugiau, ir jūs galite guostis, kad pats darbas jums yra atlygis ir esate tarp tų, ant kurių laikosi žmonių gelbėjimas.
Taigi gyvenate jūs ne veltui. Žinoma, idealiu atveju jums būtų gerai atsisakyti nemėgstamo darbo ir gerai uždirbti iš mėgstamo. Nežinau, ar jus tai paguos, bet metams bėgant tai turėtų atsitikti. Bent to mane moko mano paties ir man pažįstamų žmonių gyvenimas.
Su amžiumi dauguma žmonių ima kratytis to, kas nemėgsta, bet būtina. Ir ima skirti vis didesnį laiką tam, kas nėra būtina, tarkime, savo pomėgiams, už kuriuos kartais net gauna pinigus. Moksliškai šį reiškinį psichologai vadina „savęs aktualizacija“.
Tai - instinktyvi jėga, skatinanti mus tapti geriausiais toje srityje, kurioje mums sekasi. Tik nereikia jos painioti su ambicija „perspjauti kitus“. Ši jėga skiriasi nuo ambicijos, kadangi veikia ne sąmonės lygyje, o savaime. Jos vedami mes išvis negalvojame apie tai, kad taptumėm geresni. Bet tampame kažkaip netyčia, savaime.
Taip, beje, niekam nežinomas patentų biuro darbuotojas Albertas, kurio net į universitetus žemiausiomis pareigomis dėstyti nepriimdavo, galų gale aktualizavosi kaip fizikos genijus Einšteinas. Jis to nenorėjo. Jam taip išėjo.
Labai daug panašių istorijų jūs rasite skaitydama įvairių žinomų žmonių biografijas. Beveik visuomet jų gyvenimo pradžią lydi įvairūs darbai, kuriuos jie galų gale meta. Ir tampa žinomais visai ne tose srityse, už kurias gaudavo diplomus bei sertifikatus. O už tai, ką mėgsta.
Taip gyvenime keistai sutvarkyta, kad jei mes visa širdimi atsiduodame darbui, kurį mėgstame, jis anksčiau ar vėliau ima mus maitinti pats. Taip būna dėl to, kad kai mes jaučiame kokiai nors veiklai aistrą, mes gana sparčiai pakeliame šioje srityje savo kvalifikaciją, o suinteresuoti žmonės greitai tai pastebi. Ir mes po truputį tampame jiems reikalingais, o gal net ir žinomais.
Jei tuo metu mums reikia išlaikyti šeimą ir vaikus, mums tenka dirbti ir kažką ne tokio įdomaus, už ką mums moka pinigus. Anksčiau ar vėliau mes leidžiame sau šios dalies atsisakyti. Ir imame gyventi vien iš savo aistros. Ir dėl jos.
Manau, kad tai visiškai nenuramins jūsų sielos. Ir nereikia. Nerimas, kurį jūs jaučiate - reikalingas. Jį dar vadina „egzistenciniu“, tačiau tiek to, nesigilinkime. Netrukdykime jums ieškoti savęs.
Sėkmės jums.
