Gijimas nevyksta linijiniu būdu, tai nėra kelionė ištaško A į tašką B. Tai yra nuolatinis mokymasis priimti ir atjausti save, kasdieninis savęs stiprinimas ir palaikymas. Šiame kelyje tikrai būna pakilimų ir nuosmukių. Normalu yra ir padaryti pertrauką savęs ieškojimo kelyje.
Magnetinio rezonanso smegenų tyrimai prieš terapiją ir po terapijos patvirtina, kad terapija keičia smegenis, t. y. padeda dabartyje gyventi su mažiau kančios, taip stipriai nebereaguoti į trigerius, kurie prieš terapiją stipriai paveikdavo emocinę būseną.
Su kiekvienu klientu terapijoje yra sutariama, kokių tikslų bus siekiama. Vieni tikslai yra pasiekiami labai greitai, kitų siekimas užtrunka arba numatyta kelionė gali tęstis visą gyvenimą jau ir pabaigus terapiją. Juk pagrindinis terapijos tikslas yra išmokyti klientą būti sau pačiu terapeutu.
Egzistuoja ir bendrieji ženklai, parodantys, kad terapija padeda sveikti ir tu keliauji teisingu keliu:
1. Tu esi sąžiningas su savo jausmais, t. y. priimi visas emocijas, kurios pas tave ateina. Labai dažnai vaikystėje mus moko nerodyti savo jausmų: „nesiožiuok“,“ susiimk“, „gana žliumbti“ ir pan. Todėl mes įpratę savo emocijas suspausti, užgniaužti ir, galų gale, mes tų emocijų nepastebime ir nebesuvokiame, kas su mumis vyksta. Taigi, jei pradedi priimti tai, kas vyksta tavo viduje, jau yra labai svarbus ženklas, kad emocinė būklė gerėja.
2. Tu mokaisi sveikai reaguoti į savo emocijas, t. y. jas pripažinti ir išreikšti priimtinu būdu, nepakenkiant nei sau, nei kitiems. Pyktis tampa puikiu energijos šaltiniu kažką gyvenime keisti, o nerimas parodo, kas tau yra svarbu gyvenime.
3. Kasdien nebesijauti tuščias ar liūdnas. Vaikystėje patirti sunkumai įtakoja tuštumo ar prasmės nematymo jausmą suaugus. Išgyvenusieji gali tiesiog jaustis tušti be priežasties, verkti net jei nieko liūdno nenutinka. Magiškai šie jausmai nedingsta staiga, tiesiog mažėja blogų dienų, sunkių momentų, jie trunka trumpiau ir žinoma, kaip išsikapstyti iš duobių.
4. Sumažėja nerimavimo intensyvumas. Nerimas yra gyvenimo dalis ir terapijoje padaryti taip, kad žmogus niekada nebejaustų nerimo yra neįmanoma ir būtų pavojinga. Terapija padeda sumažinti nerimo lygį, nuolatinį norą viską kontroliuoti ir vengti tariamai pavojingų situacijų.
5. Atsiranda rūpinimasis savimi. Tai gali reikštis per sumažėjusius arba išnykusius žalingus įpročius arba kenksmingą elgesį su savimi (savęs žalojimas, valgymo sutrikimai, neatsargus vairavimas, nesaugūs atsitiktiniai lytiniai santykiai ir kt.).
6. Sumažėja savęs kritikavimas. Negatyvus vidinis dialogas su savimi keičiamas į palaikantį, atjaučiantį pokalbį. Vidinis kritikas pas trauma patyrusius žmones paprastai būna labai stiprus, pas vienus žmones vyrauja kaltinantis kritikas – „tu dėl visko kaltas“; pas kitus per ne lyg reiklus – „tu privalai viską atlikti tobulai“; pas trečius gąsdinantis „susimausi, visi nuo tavęs nusisuks“.
7. Mažiau kaltini save dėl to, kas ne tavo kaltė. Ateina suvokimas, kad nesi atsakingas už kitų žmonių laimę, už jų emocijas. Mažėja žmonių malonintojo elgesys. Suvoki, kad sau esi lygiai toks pat svarbus, kaip ir kiti žmonės.
8. Atsiranda daugiau autonomiškumo gyvenime, t. y. mokaisi brėžti ribas kitiems žmonėms, pasakyti „ne“, savarankiškai priimti sprendimus, išsakyti savo poreikius, pakovoti už savo nuomonę, nebevengi konfliktų bet kokią kaina. Tai daryti visą dar gali būti sunku, bet tu tai darai, kadi ir labai mažais žingsniais.
9. Pradedi geriau suprasti, kas esi ir ko nori. Ateina suvokimas, ko iš tiesų nori gyvenime, o ne kas buvo primesta tėvų ar visuomenės. Iš išgyvenimo režimo, kada svarbiausia buvo išlikti nesužeistam, neįskaudintam, po truputi pereinama į gyvenimo režimą, kada galima gyventi pilnavertiškai, perdėtai nesisaugant galimų pavojų, pasidedant psichologines gynybas į šoną.
10. Vis mažiau rūpi, ką apie tave galvoja kiti. Ateina supratimas, kad kitų žmonių nuomonė apie tave yra kitų žmonių reikalas. Kiti žmonės turi teisę galvoti, ką jie nori, bet tai niekaip nėra susiję su tavo verte ar tuo, koks esi iš tikrųjų. Vis dažniau ieškai patvirtinimo savo viduje, o ne išorėje.
11. Mokaisi prisileisti kitus žmones ir jais pasitikėti. Gali pradėti kurti sveikus, tvirtus santykius su kitu žmogumi. Patyrus prieraišumo traumas vaikystėje, suaugus tampa sunku patikėti ir pasitikėti kitais žmonėmis. Mes apsistatome sienomis, kad tik mūsų niekas daugiau niekada nesužeistų. Žmogus yra socialus nuo gimimo ir gyvenimo pilnatvė labai stipriai priklauso nuo santykių su kitais žmonėmis.
12. Vis geriau suvoki savo poreikius ir prisiimi atsakomybę už juos. Jei nori valgyti, nelauki, kol kas pasiūlys eiti pietauti, o tiesiog eini valgyti; jei nori apsikabinti, tiesiog prieini ir apsikabini. Nebereikia laukti kitų žmonių malonės.
13. Mažėja bejėgiškumo jausmas. Vis dažniau išlipi iš aukos vaidmens. Būdami vaikais mes daug ko negalime kontroliuoti ir dažnai tenka susitaikyti su tuo, kad esi pilnai priklausomas nuo suaugusiųjų. Suaugus išmoktas bejėgiškumas gali likti ir trukdyti pilnavertį gyvenimą.
14. Pradeda mažėti nemalonių situacijų ar emocijų vengimas. Didėjant pasitikėjimui savimi ir tikėjimui pasauliu, tau nebereikia vengti sudėtingų situacijų, nes atsiranda vidinis tikėjimas – kad ir kas nutiks, tu susitvarkysi.
15. Nebesistengi visur būti tobulas ir nepanikuoji, jei kas vyksta ne pagal planą. Gebėjimas paleisti kontrolę, ten kur negali daryti įtakos, ir susitaikymas su tuo, kad pasaulis nėra tobulas ir žmonės nėra tobuli ir tu neprivalai būti tobulas. Kiekvienas žmogus yra individualus ir kiekvieno kliento tikslai terapijoje yra skirtingi, todėl svarbiausia įvertinti, kaip sekasi siekti savo asmeninių tikslų.